Beveik kasdien vykstate į darbą Ukmergėje iš Anykščių. Kada ir kodėl pradėjote čia dirbti?

Ukmergės sporto centro baseine trenere dirbu daugiau kaip penkerius metus. Prieš tai čia tik nuomojausi takelį ir vedžiau privačias treniruotes. Paskui atsirado vieta ir Sporto centras pakvietė dirbti puse etato, o paskui ir visu etatu. Be to rytais dar dirbu Anykščių baseine. Veiklos šiuo metu tikrai netrūksta.

Kokio amžiaus mažuosius ukmergiškius mokote plaukti?

Nuo priešmokyklinukų iki vyresnių klasių mokinių. Tačiau daugiausia – pradinių klasių mokinių. Iš viso mokau apie 60 Ukmergės sporto centro vaikų ir beveik tiek pat treniruotes lankančiųjų privačiai.

Ar mokote juos profesionalaus plaukimo?

Pirmiausia ir svarbiausia, kad vaikas išmoktų laikytis ant vandens, susidraugautų su vandeniu, nebijotų jo. O paskui, taip, mokomės profesionalaus plaukimo. Yra keturi pagrindiniai jo stiliai: delfinu, varlyte, nugara ir laisvuoju stiliumi. Visų ir mokomės.

Kaip manote, ar daug vaikų Lietuvoje visai nemoka plaukti?

Manau, dauguma moka, bet taisyklingai – mažuma. Kartais tėvai, atvedę vaikus, nustemba, kaip galima taip greitai juos išmokyti. Kai kurie tėvai patys nemoka plaukti ir supranta, kaip tai yra svarbu vaikams.

O kaip jūs pati susidraugavote su vandeniu?

Vaikystėje vasaras leisdavau pas senelius Anykščiuose, prie Šventosios. Bet seneliai ne visada galėdavo nuvesti išsimaudyti prie upės. Miestelis nedidelis, suaugusieji vieni kitų vaikus prižiūrėdavo, vieni kitus pažindavo, tai prie upės nueidavai ir viena. Išmokau šiaip ne taip laikytis ant vandens. Antroje klasėje mamos draugė nuvedė mane į Anykščių baseiną. Ten treniravausi, varžybose dalyvavau iki pat dvyliktos klasės.

Kaip jūsų gyvenimas klostėsi toliau?

Baigus mokslus Anykščiuose galvojau, kad jau dabar būsiu vilniete. Nutariau mokytis logistikos. Bet gyvenimas Vilniuje man nepatiko – buvo per greitas, norėjosi ramybės, žalumos. Grįžau į Anykščius. Tačiau darbą pagal specialybę susirasti buvo sunku – Anykščiuose veikė vienintelė pervežimų įmonė. Taip tapau bedarbe.

Kiek laiko tai truko?

Visus metus buvau užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje ir neturėjau darbo. Jaučiausi labai prastai. Pradėjau galvoti, kad su manimi kažkas negerai. Kai atsirado pasiūlymas, nutariau surizikuoti ir Anykščių baseine pradėjau dirbti gelbėtoja.

O kada supratote, kad galite tapti trenere?

Dirbant gelbėtoja būdavau su vaikais, pamokydavau juos. Po kiek laiko gavau licenciją šiam darbui. Bet supratau, kad vis tiek reikia įgyti išsilavinimą. Nutariau mokytis. Kaip tik tada Rūta Meilutytė tapo pasaulio čempione, plaukimas pasidarė labai populiarus. Neakivaizdžiai baigiau Edukologijos universitetą – tada jis taip vadinosi. Įgijau kūno kultūros specialybę.

Mokote plaukti ne tik vaikus, bet ir kūdikius?

Su kūdikiais viskas prasidėjo Anykščiuose, kai viena mama pageidavo tokios paslaugos. Kūdikiai iki 3-ijų mėnesių moka nardyti, sulaikyti kvėpavimą. Vėliau tą įgūdį praranda. Bet su kūdikiais sudėtinga maudytis bendruose baseinuose, jie dažniausiai nėra pritaikyti mažiukams, tenka verstis iš situacijos, kadangi kūdikių plukdymas – didelio susidomėjimo sulaukianti pramoga.

Aš pati vaikų neturiu, man tai buvo nauja.

Mamos atvykdavo iš Utenos, Pasvalio, Rokiškio, Anykščių, nes niekur kitur tokios paslaugos nebuvo teikiamos. Užsiėmimai vykdavo po kelias grupes per dieną. Dabar jau nebespėju, bet žinau, kad Ukmergėje tokie užsiėmimai vyksta.

Kodėl mums svarbu mokėti plaukti: ar tik todėl, kad nenuskęstume upėje ar ežere, o gal tai ir sveikatinimo priemonė?

Taip, bene pagrindinis faktas, kad būtume saugūs vandenyje ir prie vandens. Vanduo – ta terpė, kurioje mažiausia traumų tikimybė, todėl tinkama sveikatingumo priemonė nuo kūdikio iki senjoro.

O kaip susidomėjote nardymu?

Čia jau – mano hobis. Pradėjau nuo to, kad dalyvavau laisvo nardymo seminare. Ten pasakė, kad esu įvaldžiusi technikas ir ilgiau nei kiti išbūnu po vandeniu. 2019 metų pabaigoje pradėjau treniruotis ir rezultatai pradėjo labai sparčiai kilti. Taip sparčiai, kad 2022 metais jau nutariau dalyvauti pasaulio laisvojo nardymo čempionate. Jis vyko Bulgarijoje. Nunėriau 138-is metrus ir pasiekiau šalies rekordą. Iš viso trijose rungtyse pasiekiau aukštas vietas.

O pernai pasaulio narų reitinge patekau į geriausiųjų dešimtuką neriant varlyte.

Ar čempionatai vyksta ir Lietuvoje, kokių dar turite pasiekimų?

Kaune šiemet vyko Lietuvos laisvojo nardymo čempionatas. Jame pavyko pasiekti geriausią kvėpavimo sulaikymo po vandeniu rezultatą Lietuvoje – 6.22 min. Nėrimo į tolį varlyte rungtyje užfiksuotas 128-ių metrų rezultatas, kuris taip pat garantavo pirmąją vietą. Šiuo metu ruošiuosi 2024 m. pasaulio nardymo čempionatui, kuris vyks birželį Kaune.

Ar nardymas yra populiarus? Kiek dalyvių atvyksta į varžybas?

Lietuvoje dalyvavo apie 30 sportininkų. Pasaulio čempionate Bulgarijoje buvo apie 180. Prisimenu, tada Lenkijos delegacijoje buvo 25 žmonės, o mes – tik dviese su treneriu, jo šeima ir dar vienu entuziastu, kuris teisėjavo varžybose.

Tai nėra olimpinė sporto šaka, olimpiadoje reikia, kad sportas pritrauktų žiūrovą, viliotų žiūrėti. O čia nelabai yra ką – paneri, atsiguli ir tiesiog būni. 

Išbūti nekvėpavus daugiau nei 6 minutes – tai juk beprotiškai ilgai. Kaip tai pavyksta?

Reikia labai atsipalaiduoti. Kaip aš sakau, pirmiausia reikia susitvarkyti su galva. Čia kaip joga – guli ir klausaisi savo širdies. Žinau, kad kai kam nepatinka, kai baseino vanduo pribėga į ausis, nosį, į sinusus. Bet man tai netrukdo.

Minėjote nėrimą varlyte, o kokie dar yra nėrimo būdai?

Vienas iš jų – nėrimas su plaukmenimis. Lietuvos rekordas – 155 metrai. Dar vienas – su monoplaukmeniu. Jo Lietuvos rekordas – 201 metras. Žmonės, žiūrėdami į tokį atstumą, net pasimeta, bando įsivaizduoti, koks jis ir kaip tai apskritai įmanoma.

Yra dar nėrimas į gylį. Bet Lietuvoje treniruotis nepavyktų, nes tiesiog nėra gylių vandens telkinių.

Žinau, kad su vandeniu susijusios ir daugiau jūsų aistrų – prieš ketverius metus esate tapusi vienos kosmetikos linijos veidu?

Taip, ten buvo skelbtas konkursas. Reikėjo prisistatyti, atsiųsti nuotrauką. Atsimenu, rašiau apie vandenį, kaip apie gyvybės šaltinį ir sau artimą stichiją, labai pernelyg poetiškai, bet nuoširdžiai.

Išrinko mane, paskui teko dalyvauti fotosesijoje. Metus laiko buvau jų kosmetikos linijos veidu, o jie rėmė mane kosmetika. Patirtis buvo labai įdomi. Manau, kad, jei esi gyvenime savo vietoje, viskas ir sekasi.

Dabar kasdien iš Anykščių vykstate į darbą Ukmergėje. Gal ateityje planuojate čia apsigyventi?

Tokių planu neturiu. Per tiek metų jau pripratau – 40 minučių ir vietoje, nėra jau taip ilgai. Nors kartais vėlai vakare su kolegomis pajuokaujame, kad visai galėčiau prigulti ir čia pat baseino patalpoje. Anykščiuose gyventi man labai gerai, ramu ir be to nenorėčiau palikti savo baseino.

Kaip gyvenimo draugas vertina netradicinį jūsų pomėgį?

Širdies draugas palaiko, bet per daug į mano hobį nesikiša. Mieliau eina su manimi paplaukioti ar pasimėgauti sveikatinimu pirtyje. Jeigu mano veikla prasilenktų su sveiku protu ar man kenktų, manau, gaučiau rimtų pastabų.