Rita MIKUTIENĖ
Žemaitkiemio seniūnė
Žemaitkiemis garsus savo meteoritų lietumi, iškritusiu 1933 metais, todėl dar pavasarį įsikūręs Kraštotyros ir meteoritų klubas vykdė 4 dienų projektą „Susipažinkime – Žemaitkiemio meteoritas“.
Rugsėjo pradžioje Žemaitkiemio biblioteka šventė savo 70-metį, tad po oficialaus renginio, jo dalyviai prisijungė prie klubo organizuojamos ekskursijos po Žemaitkiemio miestelį. Visi aplankė buvusios mokyklos patalpose įsikūrusią ekspoziciją apie žymius, mūsų kraštui daug nuveikusius žmones bei susipažino su mūsų krašto augalija, gyvūnija bei mineraliniais ištekliais.
Pabaigai nuvykome prie Kliepšių ežero, kur su Ale Ališauskiene gerąja energija „įkrovėme“ arbatą. Užkalbėjimas pavyko, nes vyko magiškoje vietoje. Ten, kur pažiro meteoritų lietaus „galva“.
Kitą vakarą sulaukėme svečių Valdo ir Evaldo iš Etnokosmologijos muziejaus. Filmu jie suteikė galimybę pažvelgti į kosmoso gelmes, papasakojo kaip gimsta planetos, ūkai, kometos ir kaip iki žemės atkeliauja meteoritai. Nors lietus trukdė pamatyti Jupiterio ir Saturno planetas, tačiau apžiūrėjome ir išbandėme teleskopą. Išvykdami svečiai pažadėjo pagerėjus orams parodyti smalsuoliams Žemaitkiemio danguje spindinčias planetas.
Trečią projekto dieną kartu su meteoritų ieškotojais Michailu ir Andrejumi leidomės į kelionę su detektoriais Žemaitkiemio laukais, kuriuose 1933 m. pažiro meteoritų lietus.
Radome įvairiausių granito atmainų ir svarstėme: „Kas čia?“ Išgirdę detektoriaus garsą, subėgdavome visi. Greitai paaiškėjo, kad meteoritų ieškojimo darbas nėra lengvas – jis reikalauja daug fizinės jėgos ir psichologinės ištvermės.
Kad prišauktų „brolius“ – Žemaitkiemio meteoritų gabalus, gulinčius žemėje, – kolekcininkas Andrejus atsinešė į lauką trečią pagal dydį Žemaitkiemio meteorito gabalą, ir visi palietėme jo juodą apdegusį „kūną“. Nuo jo jautėme magišką sklindančią šilumą, juk ne kasdien laikome rankose tokį gražuolį kosmoso klajūną, pasirinkusį likusį savo gyvenimą praleisti nuostabioje planetoje – Žemėje.
Vakare Andrejus ir Michailas pasakojo apie pasaulyje nukritusius meteoritus, jų vertę, sudėtį ir, žinoma, ieškojimus įvairiose žemės vietose sudėtingomis sąlygomis. O šalia mūsų, šalia iš pasaulyje surinktų meteoritų, ekspozicijoje išdidžiai aplinką stebėjo gražuolis Žemaitkiemio meteoritas su mažuoju likimo broliu, atvežtu pasigrožėti iš Ukmergės kraštotyros muziejaus fondų.
Filmuotoje medžiagoje matėme įspūdingus vaizdus iš ieškotojų ekspedicijų, vykdytų Suomijoje, Švedijoje, Čilėje, ir tą nelengvą darbą bei džiaugsmą, radus 321 kg meteoritą, kuris buvo įsmigęs giliai žemėje.
Ketvirtadienį savo laimę surasti Žemaitkiemio meteorito gabalų išbandė jaunieji ukmergiškiai – astronomijos būrelio nariai, vadovaujami mokytojos Marinos Aukštuolienės.
Vakarop susirinkome ant nuostabaus Antatilčių piliakalnio, kur klausėmės linksmų istorijų iš meteoritų ieškotojų ekspedicijų. Susumavę piešinių konkurso rezultatus, apdovanojome jo dalyvius ir laureatus Etnokosmologijos muziejaus įsteigtomis vertingomis dovanomis – kvietimais apsilankyti Etnokosmologijos muziejuje, o trims nugalėtojams – dar ir su naktiniu žvaigždžių stebėjimu. Pasiklausėme Alės pasakojimų, paspėliojome mįslių ir išmokę sveikintis su ateiviais, išalkome, tad Zitos Kolosovskienės virtas troškinys maloniai užpildė jau burgzti sumaniusius pilvelius.
Pabaigai gėrėme visų linkėjimais, svajonėmis ir norais pripildytos arbatos. Tikiuosi, kad visi išsakyti linkėjimai pildysis…
Noriu padėkoti visiems, prisidėjusiems prie projekto: Linui Šmigelskui, Ramundai Misiūnienei, Alei Ališauskienei, Antanui Aukštuoliui, Alfonsui Kisevičiui, Alvydui Pukniui, Zitai Kolosovskienei, Marinai Aukštuolienei ir visiems dalyvavusiems.
