Pačiame Ukmergės rajono kampelyje, tarp Anykščių ir Molėtų rajonų, įsiterpęs mažas miestelis Žemaitkiemis.
Kai kuriuose slaviškuose ir net lotyniškuose tekstuose vadinamas Žmuidki, Zmoydki. Manoma, kad miestelio vardas kilęs nuo į šias vietas atsikėlusio gyventi žemaičio arba iš žemai, prie ežero, pastatytos sodybos.
Miestelio istorija prasidėjo nuo Žemaitkiemio dvaro. XV amžiuje jis priklausė Mantvydams. Kai Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila vedė Sofiją Mantvydaitę, pagal 1520 m. sutartį Žemaitkiemio dvaras atiteko Radviloms.
Kai vyskupui, o paskui kardinolui Jurgiui Radvilai, anuomet gyvenusiam Romoje, prisireikė pinigų, 1577 m. jis užstatė jėzuitams Žemaitkiemį už 8 500 florenų. Tačiau Radvilos pasiliko teisę dvarą atsipirkti.
Rašydamas Vilniaus universitetui dovanojimo aktą, vysk. Protasevičius mini ir Žemaitkiemį – kad jį buvo pirkęs iš Radvilų. Tą vyskupo rašytą dovanojimo raštą 1579 m. Vilniuje patvirtino karalius. Kiek vėliau Jurgis Radvila, tapęs Vilniaus vyskupijos ordinaru, atsisakė tos žemės ir ją paskyrė Vilniaus Akademijai.
1683 m. į Žemaitkiemį atvyko pamokslininkas Jokūbas Lavinskis, tačiau čia jis rado daug pagonystės apraiškų – žmonių supratimas apie krikščionybę buvo savotiškas ir negilus: iš sakramentų pripažinę tik Krikštą, į bažnyčią nėję net per Velykas ar kitas didžiąsias šventes.
1722 m. miestelis gavo prekymečio ir turgaus privilegiją.
1773 m., panaikinus Jėzuitų ordiną, Žemaitkiemio dvaras atiteko Edukacinei komisijai ir perėjo Ukmergės paseniūniui Ignui Petkevičiui.
Vėliau Žemaitkiemis priklausė Marikoniams, paskui – Daratai Lapacinskienei, kurios sūnus jį pardavė Karoliui Bistramui.
1774 m. Vilniaus sinodo parapijos sąrašuose Žemaitkiemis priskirtas Vilniaus vyskupijos Pabaisko dekanatui. Sąrašuose minimi kaimai: Kunigiškiai, Klepšiai, Valai, Valtūnai, Antatilčiai, Medinos (Perkalai) ir, žinoma, miestelis su Žemaitkiemio dvaru. Senais laikais šiai parapijai priklausė ir Balninkai, Kurkliai, Lyduokiai, Vidiškiai, Želva.
1815 m. ir 1892 m. Žemaitkiemis degė. Po paskutinio gaisro sudegė ir bažnyčia.
Caro laikais Žemaitkiemis buvo valsčiaus centras, priklausęs Ukmergės apskričiai. 1885 m. miestelyje buvo 7 sodybos, 119 gyventojų, o 1903 m. – 245 gyventojai.
Tautinis atgimimas Žemaitkiemyje ir apylinkėse ėmė reikštis XIX a. pabaigoje, kai žmonės pradėjo gauti draudžiamos spaudos – lietuviškų laikraščių, maldaknygių, knygelių. Susidūrimai su caro valdžia liudija, kad žemaitkiemėnai vieningai gynė savo religines teises. Po 1905 m., atgavus spaudą, žmonės daugiau skaitė lietuviškų laikraščių, knygų, leido į mokslus savo vaikus.
1910 m. rugpjūčio 11 d. surengtas pirmasis lietuviškas vakaras: suvaidintos dvi komedijos – „Velnias spąstuose“ ir „Meška“.
Bažnyčioje sekmadieniais choras giedodavo tik giesmes, „išvalytas“ nuo lenkiškų barbarizmų, kuriuos pakeitė lietuviškais žodžiais. Tokia giesmių kalba nepatiko lenkams ir jie lenkuojantį kunigą prikalbino atleisti iš pareigų chorvedį.
Lenkuojantiems bajorams nepatiko, kad Žemaitkiemio mokykloje buvo pradėta mokyti ir lietuviškai. Jie savo vaikus ėmė leisti į Balninkų mokyklą, kurioje buvo mokoma tik rusų kalba.
Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, žemaitkiemėnai buvo aktyvūs. 1918 m. pabaigoje įkurtas lietuviško valsčiaus komitetas. Nemažai vyrų stojo į Lietuvos kariuomenę.
1923 m. Žemaitkiemyje gyveno 210 gyventojų, buvo jau 35 sodybos. Egzistavo valsčiaus savivaldybė, mokykla, paštas, smulkaus kredito unija, kelios krautuvės ir kt. Miestelyje kūrėsi kultūrinės, religinės, jaunimo, ekonominės ir kitokios organizacijos.
Žemaitkiemio apylinkėse buvo ir „susidūrimų“ su kosmosu: 1933 m. vasario 2 d. lijo meteoritų lietus. Rasta apie 20 gabalų, svėrusių daugiau kaip 42 kg. Šis įvykis atsispindi Žemaitkiemio miestelio herbe.
Okupacijų ir karo metais Žemaitkiemis neteko daug gyventojų: vieni buvo sušaudyti, kiti – ištremti. 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą ištremti labiausiai apsišvietę ir išsimokslinę žmonės: viršaitis Rapolas Gibavičius su šeima (sūnus V. K. Gibavičius – dailininkas, sukūręs Žemaitkiemio herbą), mokytojai J. Bundonis su žmona, Ragelis, Ona Šaltanienė, mokytojas ir girininkas Lukošiūnas, viršaičio padėjėjas Šniras su šeimomis ir kiti.
Po Antrojo pasaulinio karo daugiausia buvo tremiami ūkininkai ir partizanų rėmėjai. Partizanų būrių kūrimasis Žemaitkiemio apylinkėse rodo, kad žemaitkiemėnai buvo išdidūs ir mylėjo laisvę. Žemaitkiemio apylinkėse veikė Plieno būrys.
Kaip ir daugelis jaunų žmonių, Alfonsas Morkūnas nuėjo į Povilo Plechavičiaus rinktinę kovoti su okupantais, o ją išformavus, suorganizavo partizanų į balninkiečių Laisvės rinktinę ne tik Žemaitkiemio, Šešuolių, bet ir Balninkų, Kurklių, Kavarsko valsčiuose. Jis buvo vieno iš Juozo Šibailos rinktinės padalinio vadų ir jau 1945 m. pradžioje vadovavo kuopai. Sakoma, kad Plienas buvo neapsakomai drąsus ir net dienomis suorganizuodavo susitikimų su kaimų bei miestelių gyventojais, agituodavo prieš sovietinę santvarką.
Su Alfonsu Morkūnu-Plienu partizanauti išėjo ir du jo broliai. Stasys Morkūnas tapo Tarzanu, o Karolis – Klevu. Ilgą laiką Plieno būrys veikė J. Šibailos-Dieduko Balninkų laisvės rinktinėje. Joje buvo trys kuopos, iš kurių vienai jis vadovavo, kitai – pats Diedukas, o trečiai – A. Saugūnas.
Plieno kuopa garsėjo visoje Ukmergės apskrityje, jos veikimo vietovės buvo ir Balninkų, Kurklių, Taujėnų valsčiuose.
1998 m. miestelio centre pastatytas paminklinis akmuo už nepriklausomą Lietuvą žuvusiems partizanams.
1959 m. Žemaitkiemyje gyveno jau tik 153 gyventojai. Buvo įkurtas Žemaitkiemio kolūkis. Žemaitkiemėnai buvo iškėlę sąlygą, kad kolūkio pavadinimas būtų „Žemaitkiemis“ ir tai jiems pavyko: nuo pat sukūrimo iki pat išskaidymo pavadinimas liko nepakeistas. Kolūkių pradžia buvo labai sunki – žmonės ir gyvuliai badavo, bet po truputį padėtis taisėsi, darėsi lengviau. 1970 m. Žemaitkiemyje gyveno 257 žmonės.
Nepriklausomybę 1991 m. žemaitkiemėnai sutiko kaip ir visa Lietuva – su viltimi ir abejonėmis. 1992 m. pavasarį Žemaitkiemio kolūkis paskubomis buvo išskaidytas į 6 bendroves: „Elmę“, Medinas, Žemaitkiemį, Antatilčius, Radiškį ir „Dvarą“. Naujai „iškeptoms“ bendrovėms sunkiai sekėsi. Jau 1993 m. pradėjo rastis vis daugiau ūkininkų.
1998 m. liepos 1 d. Žemaitkiemyje gyveno 337 žmonės: 141 moteris, 126 vyrai ir 70 vaikų. Tais pačiais metais miestelis šventė 430 metų jubiliejų. Šventėje dalyvavo daug svečių.
Buvo pašventintas paminklinis akmuo, pastatytas miestelio centre. Garbės sargyboje stovėjo Ukmergės šaulių kuopa, kalbėjo rezistencijos kovų dalyvis, ilgametis politinis kalinys ir tremtinys monsinjoras Alfonsas Svarinskas, žuvusiųjų giminės ir artimieji.
2001 m. minėtas dabartinės bažnyčios pastato 100 metų jubiliejus. Šventė vyko per Jonines. Atvykusį vyskupą Sigitą Tamkevičių pasitiko seniūnė Rita Mikutienė, vaikai su gėlėmis, pučiamųjų orkestras. Vaikai miestelį sveikino eilėmis, buvo iššauti trys patrankų šūviai žemaitkiemėnų garbei.
2003 m. miestelis šventė 435 metų jubiliejų. Šventė prasidėjo Žemaitkiemio vėliavos ir herbo pašventinimo ceremonija. Po to vėliava buvo iškilmingai iškelta miestelio centre, kur ir dabar švenčių proga suplazda. Miestelio jubiliejaus proga buvo sukurtas dokumentinis filmas, kuris apkeliavo kone visą pasaulį – Australiją, Ameriką, daugelį Europos šalių – ir po dvejų metų kelionės vėl sugrįžo į Žemaitkiemį. Filmo autoriai yra buvusios Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos direktorius Reimontas Devenis, dabar jau amžiną atilsį, ir tuo metu dirbęs jaunas Žemaitkiemio bažnyčios klebonas Šarūnas Petrauskas. Iš viso nufilmuota 2 valandų trukmės medžiaga. Daugelio ten pasakojančių nebėra tarp gyvųjų, kitiems jau sunku kalbėti. Todėl džiaugiamės, kad laiku spėjome užfiksuoti amžininkų išgyvenimus ir prisiminimus.
2005 m. Žemaitkiemyje, sodyboje, kur kadaise gyveno poetas Vladas Šlaitas, įrengtas mažytis muziejus, sutvarkyta aplinka. Šalia namelio poeto atminimui įamžinti iškilo skulptoriaus Viktoro Žentelio koplytstulpis, kuriame iškaltos Vlado Šlaito eilėraščio eilutės: „Kaip aš baisiai mylėjau svetur savo tolimą Lietuvą…“
2006 m., per Žolinę, klebonas Rimantas Laniauskas pašventino koplytstulpį Šv. Jono tiltui atminti. Jį išdrožė ir padovanojo medžio drožėjas Bronius Tvarkūnas.
2008-ieji miesteliui buvo jubiliejiniai – 440 metų praėjo nuo dienos, kai jis pirmąkart buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose.
2012–2013 m. miestelį pasiekė ES parama – pagal vandentiekio ir nuotekų šalinimo projektus renovuotos ir naujai pastatytos vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemos bei valymo įrengimai.
2012 m. seniūnija baigė vykdyti projektą „Žemaitkiemio seniūnijos piliakalnių ir paplūdimių sutvarkymas“, kurio metu įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, nuoroda ir stendas prie Žemaitkiemio ežero, paplūdimyje.
2017 m., ruošiantis šalies šimtmečio jubiliejui, Žemaitkiemis nutarė pagerbti mūsų krašto savanorius – prie bažnyčios iškilo akmeninis paminklas, kurį finansavo ūkininkas Zenonas Vaičiulis. Jo autorius – Valerijonas Januškevičius, UAB „Ukmergės riedulys“ vadovas. Jame iškalta 10 Žemaitkiemio savanorių pavardžių – tiek radome savanorių sąrašuose, galbūt buvo ir tokių, kurie neįtraukti… Paminklas buvo atidengtas 2018 m. vasario 16 d. Jį atidengė Zenonas Vaičiulis.
Šie metai jubiliejiniai Žemaitkiemio miesteliui – tai 450-osios metinės nuo tos dienos, kada pirmą kartą buvo paminėtas Žemaitkiemis rašytiniuose šaltiniuose. Ta proga miestelio centre pastatytas lauko akmuo, kuriame iškaltas Žemaitkiemio herbas ir metai. Šio akmens statybą finansavo taip pat ūkininkas Z. Vaičiulis. Akmenį iškalė V. Januškevičiaus vadovaujamos UAB „Ukmergės riedulys“ darbuotojai.
Žemaitkiemio miestelyje gyvena 209 gyventojai: 98 vyrai ir 111 moterų. Daugiausiai gyventojų užsiima žemės ūkiu, kiti dirba įmonėse Ukmergėje ar kituose miestuose. Garsūs esame bitininkais ir gražia gamta, ežerais, piliakalniais!
Visus kviečiame kartu švęsti Žemaitkiemio 450-ąsias metines. Rugpjūčio 14 d. 19 val. vyks grupės „Mexicano“ koncertas, vakare – fejerverkai.
Rugpjūčio 15 d. – Žolinės atlaidų dieną – 10 val. vyks eisena nuo miestelio ribos iki akmens, skirto Žemaitkiemiui, atidengsime jį. Po šv. Mišių Žemaitkiemio Šv. Kazimiero bažnyčioje visi rinksis mokyklos stadione. Bus pristatomos ekspozicijos apie Žemaitkiemį, almanachas „Eskizai“, knygelė apie Žemaitkiemį, susipažinsime su šakočių gamyba, triušių vilnos galimybėmis, juostų audimu, galėsime išsikalti monetą bei pasimėgauti žolelių arbata.
Vaikus įtrauks Pepės Ilgakojinės burtai, visus linksmins Šližių folkloro bei Videniškių kaimo kolektyvų kapelos.
Rita MIKUTIENĖ
Žemaitkiemio seniūnė