Verbų sekmadienis minimas paskutinį sekmadienį prieš Velykas.
Tai – Biblijoje aprašyta Kristaus įžengimo į Jeruzalę šventė. Daugelyje Europos šalių ji vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje.
Šis sekmadienis su bažnytine liturgija siejasi tik tiek, kad verbos yra šventinamos. Tai – archaiška šventė, susijusi su papročiu garbinti medžius, kurie pirmieji pradeda rodyti gyvybės ženklus.
Didelę simbolinę reikšmę turėjo žilvitis ir visuomet žaliuojantis kadagys. tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų.
Tradicija yra virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose. Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę“. Tikėta, kad į namus parsinešta pašventinta verba saugojo tikinčiuosius nuo visokio blogio. Būta tradicijos Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių. Ja būdavo pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Verbas žmonės laikydavo visus metus ir tik artėjant kitam Verbų sekmadieniui, pasak senolių, buvo galima jas sudeginti, jokiu būdu būdavo negalima verbos išmesti.
Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba.
Plakdami sakydavo: „Ne aš plaku, verba plaka, po savaitės bus Velykos.“
UŽ inf.
