Savaitgalį Vaitkuškio dvare vyko penktoji avių kirpimo šventė, kurią lydėjo ir kitos veiklos bei pramogos. Šventės vinis – dvaro kaimynystėje auginamų Vidmanto ir Jolantos Keburių ūkio avių kirpimas.
J.Keburienė papasakojo, kad, 2007 metais pradėję nuo dviejų avių, dabar jų augina apie 120.
Renginio metu kirpo 60 avių. Visą darbą atliko vienas meistras, o kitas tvarkė kanopas, apkirpo nagas. Tuo pačiu avys buvo vakcinuotos nuo parazitinių ligų. Kaip paaiškino ūkio šeimininkė, norint, kad avys augtų sveikos, vieną kartą per metus šios procedūros yra būtinos.
Šventėje buvo demonstruojamas avių kirpimas senuoju būdu, naudojant paprastas žirkles. Vienos avies kirpimui prireikia 5 minučių.
Kadangi kerpant tokiu būdu rankos pavargsta ir tenka daryti pertraukas, 60-ies avių kirpimo procedūra užtruko nuo 11 iki 15 val.
J.Keburienė sakė, kad šiuolaikinis būdas nuo senojo skiriasi tuo, kad dabar naudojamos specialios žirklės, veikiančios kaip kirpimo mašinėlė. Tai leidžia avis apkirpti greičiau.
Pasak šeimininkės, avys, kurios kerpamos jau ne pirmą kartą, procedūros nebijo, tačiau naujokėms ji kelia stresą, nes gyvūnai suvaromi į aptvarą, gaudomi. Jie nežino, kas bus, todėl spurda, priešinasi. Tos avys, kurioms kirpimas – ne naujiena, elgiasi ramiau.
Nors tarp gyvūnų mylėtojų kyla diskusijų: kirpti avis ar ne, J. Keburienė sako, kad kirpti reikia, nes vilna auga nuolat. Nenukirpto gyvūno vilna veliasi, tada, palijus lietui, jis negali išsipurtyti. Be to, didelis vilnos sluoksnis trukdo judėti, pasilenkti, aviai tampa sunkiau pasiekti maistą.
Avių augintoja pasakojo, kad anksčiau nukirptą vilną išsiplaudavo ir gamindavo antklodes. Pastaruoju metu vilną išmaino į siūlus, tačiau galvoja sugrįžti prie antklodžių gamybos.
Kadangi ši šventė yra lauko renginys, ji vyko ir pandemijos metu. Pasak J. Keburienės, tai – tarsi skola kaimynams. „Avys auginamos ne vienkiemyje, o gyvenvietėje – jos ir bliauna, ir ištrūksta, ir per gatvę perbėga, ir į kieno nors daržą įlenda. Tad norime atsilyginti gyventojams, pavaišindami juos avienos sriuba, – sakė avių augintoja. – Kita paskirtis, kad žmonės susipažintų su avimis, galėtų jas paliesti, paglostyti, pajausti bendravimo su gyvūnu džiaugsmą, kuris suteikia daug gerų emocijų ir yra tarsi stebuklas.“
Bendradarbiaujant su Vaitkuškio dvaro šeimininkais kasmet šventė apipinama įvairiomis veiklomis, įtraukiančiomis vis daugiau žmonių. Šiemet žolelių palapinėje surengta žolininkės, arbatų kūrėjos Giedrės Radzevičiūtės edukacija, o pilies bokšto antrajame aukšte vyko dr. Mariaus Daraškevičiaus paskaita „Kelionė po dvaro kambarius“ bei buvo galima žiūrėti filmą „Albumai iš Vaitkuškio“. Į pirmąjį bokšto aukštą viliojo kvepalų aromatai – galima buvo atrasti sau tinkamus bei įsigyti. Tiek vaikus, tiek suaugusiuosius įtraukė aitvarų edukacija ir gamyba. Akcentu tapo į dangų pakeltos vėliavos.
Susirinkusieji galėjo žvalgytis po mugę bei nusipirkti vietos amatininkų siūlomų gėrybių – gaminių iš vilnos, lino, šiaudų, medžio, keramikos, žaislų.
Viena smagiausių ir laukiamiausių pramogų – tradicinė avienos sriubos degustacija. Visi, ragavusieji sriubą, pripažino, kad Vaitkuškio dvare ji išties gardi. Smaližiai galėjo mėgautis dvaro spurgomis, kurios, kaip skelbiama, gaminamos pagal XIX a. receptą, kava bei karštu šokoladu.
Krepšinio sirgaliams buvo pasiūlyta „reabilitacija“ – stebėti varžybų transliaciją.
