Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtų Justino Marcinkevičiaus „Raštų“ pristatymas. Juos sudaro dešimt tomų, publikuojami jau žinomi poeto kūriniai ir iki šiol nespausdinti tekstai.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidybos skyriaus vadovas Gytis Vaškelis pasakojo, kad į pirmuosius keturis tomus sudėta Just. Marcinkevičiaus poezija, kuri yra sugrupuota, todėl tai – ne tas pats, kas atskiri poezijos rinkiniai. Penktame tome pristatomos poemos, šeštas ir septintas tomai apima dramas, aštuntame – proza ir esė, devintas ir dešimtas yra laiškų, dienoraščių ir poezijos vaikams tomai. Pasak G. Vaškelio rinktiniai raštai galėtų prasiplėsti iki 15 tomų, jei juos papildytų poeto interviu.
Prisimintas puolimas prieš Just. Marcinkevičių, prasidėjęs tuo metu, kai buvo svarstoma jo įamžinimui statyti paminklą. Poetas kaltintas palankumu sovietinei ideologijai. G. Vaškelis atkreipia dėmesį, kad laiko kontekste suvokimas keičiasi – kai kūryba nagrinėjama tik ideologiškai, pražiūrimas pats kūrybiškumas ir poezija, kurioje paviršinis prisitaikymas virsta pasipriešinimu.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė profesorė dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė (šešto ir septinto – dramų – tomų sudarytoja) pasakojo, kad iš pradžių planuota Just. Marcinkevičiaus raštus leisti keletą metų po keletą tomų. Tačiau puolimas prieš poetą sutelkė instituto darbuotojus ir to rezultatas – visi raštų tomai išleisti vienu kartu. Profesorė atkreipė dėmesį, kad Just. Marcinkevičiaus kūriniai – daugiabriauniai ir daugiasluoksniai. „Gilindamasis tik į vieną sluoksnį, gali nepamatyti kitų“, – kalbėjo ji. Dramų tomuose pateikiamos ir rankraščių ištraukos. Pasak profesorės, nagrinėjant Just. Marcinkevičiaus kūrybą, svarbu analizuoti skaičius. Pavyzdžiui, simbolinė dramos „Mindaugas“ pasirodymo data, sutapusi su sovietmečiu uždrausta Lietuvai svarbia valstybingumo švente. Pats poetas sakė, kad jį rašyti mažąja (gimtąja) kalba įkvėpė susitikimas su Ž. P. Sartru. Dramą parašė per dvi savaites, ilsėjosi tik vasario 16-ąją. Tai pažymėta jo rankraščiuose. Profesorė atkreipė dėmesį į dramų pastatymus, kuriuose kai kurios kamerinės scenos tapo masinėmis, pabrėžiant mintį.
Nors jau buvo anksčiau išleisti Just. Marcinkevičiaus raštų penki tomai, naujas leidimas skiriasi kitokia sandara.
Devintą ir dešimtą – laiškų, dienoraščių ir poezijos vaikams – tomus sudarė dr. Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, Just. Marcinkevičiaus anūkė, artimai pažinojusi savo senelį. Pastarieji du tomai – patys storiausi. Anūkė papasakojo, kad po senelio mirties babytė paskutinius dvejus savo gyvenimo metus tvarkė poeto paveldą, savo ranka ant nuotraukų rašė datas, kas jose užfiksuota. Po jos mirties anūkai, kurių yra du, ilgai neatidarė stalčių, nes su seneliu ir babyte buvo labai artimi. O kai atidarė, rado viską ypač kruopščiai sutvarkyta. Tarp nuotraukų buvo ir užrašų knygutės, ir pabirų užrašų.
S. Bandoriūtė-Leikienė prisiminė, kad Just. Marcinkevičius turėjo gerą humoro jausmą, nors jo įvaizdis visuomenei buvo pateikiamas kaip mąslaus ir rimto. Pasak anūkės, tas humoras labiausiai atsiskleidžia laiškuose. Laiškų ieškojo per gimines ir pažįstamus, bet tai nedavė rezultatų. Išgelbėjo tai, kad išliko svarbesnių laiškų (tų, kuriuos pats Just. Marcinkevičius laikė svarbiais) juodraščiai. Taip išsaugoti laiškai pusseserei, gyvenusiai JAV. Vėliau Prienuose surasti laiškai mokytojai, kuri išleido Just. Marcinkevičių į mokslus, mat jo paties šeima gyveno nepasiturinčiai.
Taip pat Prienuose rastas ir septyniolikmečio Just. Marcinkevičiaus dienoraštis, rašytas pieštuku, taupant vietą, todėl prirašant ir paraštes, tačiau be išbraukymų, rišliai ir brandžiai. Dienoraštis atskleidžia, kad Just. Marcinkevičius, dar būdamas moksleiviu, buvo tardomas.
Poezija vaikams, pasak sudarytojos, daugiausia perleidžiama Just. Marcinkevičiaus kūrybos dalis. Tikriausiai nėra vaiko, nežinančio „Voro vestuvių“ ar kokio kito poeto kūrinio. Tai, kas sudėta į paskutinįjį tomą, dar galėtų būti papildyta.
Just. Marcinkevičiaus poeziją pristatymo metu skaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros docentė Rita Juodelienė, studentai ir studijos „Gal meno?“ skaitovai. Dainas pagal poeto tekstus atliko ukmergiškis Romualdas Petkevičius.
