Šalies prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius įteiktas ir ukmergiškei Stasei Staputienei. Iš viso jais apdovanoti 38 asmenys. Vienintelė S. Staputienė apdovanojimo atvyko atsiimti pati. Kitų apdovanojimus po mirties atsiėmė giminės.
Praėjusiais metais ukmergiškė S. Staputienė atsiėmė ir kitą apdovanojimą – jos tėvams Kazimierui Ruzgiui ir Marcijonai Ruzgienei, kurių seniai nebėra tarp gyvųjų, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas. Šį vardą yra gavę beveik 28 tūkst. žmonių iš 51-os šalies, iš jų daugiau kaip 920 – Lietuvos piliečiai.
„Holokaustas Lietuvoje turėjo daugelį veidų, vietų ir įvykių. Nemažai žinome apie pragaištingą Vilniaus žydų geto likvidaciją. Vis daugiau sužinome apie nesuskaičiuojamas tragedijas, kurios skaudžios nelaimės ženklais nusėjo mūsų šalies miškus, miestų ir miestelių gatves. Iš atskirų detalių metai po metų ir diena po dienos dėliojame sukrečiantį pasakojimą, kuriam niekas negali prilygti didžiule žmogiškųjų kančių ir beprasmio žiaurumo sankaupa“, – apdovanojimų ceremonijoje sakė prezidentas.
Priėmė lemiamą sprendimą
Ukmergėje gyvenančios 87-erių metų S. Staputienės gyvenimo istoriją esame aprašę „Ukmergės žinių“ puslapiuose. Moteris išsaugojo vaikystės prisiminimus, kai jos tėveliams reikėjo priimti lemtingą sprendimą – priglausti visiškai svetimas žydaites. Tėvai puikiai suprato, kad jei ši tiesa išaiškėtų, visi būtų pasmerkti mirčiai.
K.Ruzgys ir M. Ruzgienė – S. Staputienės įtėviai. Ji buvo įvaikinta, o kita mergaitė – Genovaitė – priglausta. Abi buvo įtėvių giminaičių dukros.
Kaltinėnų valsčiuje (dabar Šilalės rajonas) gyvenančių bevaikių Ruzgių šeimoje Stasė atsidūrė kūdikystėje. Jos tikra mama mirė po komplikuoto gimdymo.
Našliu likęs tėvas apsisprendė mažylę palikti mirusios žmonos brolio K. Ruzgio šeimai. Jiedu su žmona Marcijona gyveno pasiturimai – poros namai buvo išnuomoti kaimo mokyklai.
Po kelerių metų Ruzgių namuose atsirado ir giminaičių dukra Genutė, tapusi mylima Stasės seserimi, o vėliau ištvėrusi visus likimo šeimai mestus išbandymus.
Priglaudė žydaites
S.Staputienė pasakojo, kad jai ėjo dešimti metai, kuomet į jų vienkiemį atėjęs geras pažįstamas paprašė neeilinės paslaugos – priglausti žydaitę. Buvo 1944-ųjų balandis, Lietuvai – nacistinės okupacijos metas.
Stasė tik vėliau, jau suaugusi, suprato, koks sunkus tuomet turėjęs būti šeimos apsisprendimas. Ruzgiai nutarė žydaitę vardu Bronė priglausti. „Prisimenu, visa šeima buvo sukviesta į pasitarimą ir turėjo prisiekti, kad niekam neprasitars apie priglaustą moterį“, – pasakojo moteris.
Mano, kad tėvai labiausiai baiminosi dėl jos, jauniausios šeimos narės, sugebėjimo išlaikyti paslaptį: galėjo kam prasitarti, o už tai šeima būtų sušaudyta.
Atvežta maždaug 30-ies metų žydaitė Bronė buvo apgyvendinta namo palėpėje, kur laikyti grūdai. Tačiau po dienos moteris paprašė priglausti ir jos dukrelę Renutę.
Tačiau 6-erių metukų mergaitę paslėpti nebuvo labai paprasta. „Juk ji vaikas – kaip paaiškinti, kad visą laiką turi tyliai tūnoti. Mes į lauką, ir ji nori su mumis. Būdavo atvejų, kad ir mamos nebeklauso, pradeda verkti. O jei tokiu metu kas ateina ar atėjusi kokia kaimynė sėdi, mano pareiga buvo pro kitas duris užlipti prie jų ir padėti Renutės mamai dukrą nuraminti“, – prisimena ukmergiškė.
Ruzgių namas stovėjo šalia tilto per Akmeną, kuriuo neretai eidavo ir pažįstami, ir nepažįstami žmonės, tad mažąją žydaitę teko sergėti nuo pašalinių akių.
Pokariu – tremtis
Žydaites Ruzgiai namuose glaudė apie pusę metų – nuo 1944-ųjų balandžio iki lapkričio. Pasibaigus karui vėliau jos emigravo. O pačių gelbėtojų šeimai teko patirti tragišką tremtinių dalią – 1948 metais juos išvežė į Sibirą. Stasė tuomet buvo 12-os.
1948-ųjų gegužės 22 dieną tremtinių vagonas pajudėjo Sibiro link. Ten gyvenimą pradėti buvo labai sunku. Tačiau per stebuklą pavyko užmegzti naudingus ryšius – Ruzgytės išvengė alinančio miškų kirtimo darbo, tapo siuvėjomis ir galėjo duonos kąsniu aprūpinti mamą ir kartu ištremtą gerokai vyresnį tėvo brolį.
Susirado gelbėtojus
Į Lietuvą šeima grįžo 1957-ųjų rugsėjį. S. Staputienė pasakojo, kad 1965-aisiais jos tėvelius pasiekė laiškas iš Klaipėdos. Susiradusi savo buvusius gelbėtojus jį parašė žydaitė Bronė. Vėliau šeima dar kurį laiką susirašinėjo su Izraelyje gyvenančia jos dukra. Ryšys kuriam laikui buvo nutrūkęs, o vėliau atsinaujino.
Sukūręs savo šeimą Stapučiai Ukmergėje apsigyveno beveik prieš penkis dešimtmečius.
S.Staputienės tėveliai po mirties 2002-aisiais buvo apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. Kadaise išgelbėta žydaitė Chaya Landou daug metų dėjo pastangas, kad jos gelbėtojams būtų suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Tam prireikė ne vienų metų.
