Liucija DZIGIENĖ
Grupė Pagyvenusių žmonių asociacijos Ukmergės skyriaus narių surengė išvyką į Šalčininkų kraštą. Pagrindinis tikslas – aplankyti garsųjį Dano ir Aurelijos Arlauskų „Levandų uostą“, bet nusprendėme pasižvalgyti ir po kitas rajono žymias vietas.
Pirmoji stotelė – Jašiūnai ir naujam gyvenimui prikeltas dvaras. Čia pasitiko kraštietė mūsų skyriaus pirmininko Stasio Laurinavičiaus dukra lituanistė Aušra Laurinavičiūtė. Ji lydėjo, globojo, buvo gide visą dieną.
Jašiūnų dvarą 17 amžiuje įkūrė didikai Radvilos. Jame šeimininkavo Vilniaus vaivada Janušas Radvila.
19 amžiaus pradžioj dvaras parduodamas Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministrui Ignacijui Balinskiui. Pastarojo gaminė jį sėkmingai valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Dvaras tapo mokslo, švietimo, kultūros centru plačioje apylinkėje.
Kultūros židinys ypač suklestėjo istoriko, parašiusio dviejų tomų Vilniaus istoriją, rinkusio įdomius faktus apie kitus šalies miestus, Mykolo Balinskio laikais.
Kai vedė kitos garsios šeimos atstovę Sofiją Sniadeckytę, Jašiūnuose apsigyveno pastarosios tėvas Andrius Sniadeckis, Vilniaus universiteto chemijos bei biologijos dėstytojas, ir dėdė Jonas Sniadeckis, astronomas, matematikas, Vilniaus universiteto rektorius.
Jonui Sniadeckiui tada kilo mintis pastatyti naujus dvaro rūmus. Dviaukštis vėlyvojo klasicizmo stiliaus statinys su dorėniniu kolonų portiku iškilo 1824 m. Rūmai labai puošnūs, ištaigingi. Kultūrinis gyvenimas čia klestėjo – dvarą lankė Lietuvos didikai, mokslo galiūnai, dvasininkai, menininkai. Vienas jų – poetas Adomas Mickevičius. Kurį laiką čia gyveno ir poetas Julius Slovackis.
Dvaro gyvenimas nutrūko 1939 m., Raudonajai armijai įžengus į Jašiūnus. Pastatas imtas siaubti, turtas išgrobstytas. Vokiečiai elgėsi taip pat, netgi buvo įkūrę žydų getą.
Po karo dvare buvo ir gimdymo namai, ir kultūros rūmai, ir kepykla, biblioteka bei tarybinio ūkio direkcija… Niekas per daug nesirūpino rūmų išsaugojimu. Tik 2015 m. Jašiūnų dvaras atgavo buvusią didybę. Dabar jis renovuotas, gausiai lankomas, pelnytai vadinamas Šalčininkų krašto perlu.
„Levandų uostas“
Toliau sukame į Buikų kaimą, kur įsikūręs D. ir A. Arlauskų levandų ūkis. Šeimininkų dukra Viktorija papasakoja šeimos verslo istoriją – pradėję nuo kelių dešimčių levandų kerelių, šiandien dviejuose laukuose jau skaičiuoja jų tūkstančius.
Vaikštant kvepiančiais mėlynžiedžiais laukais, galva svaigsta nuo grožio ir levandų aromato. Degustuojam kvapus, stebimės raudonžiedėm rugiagėlėm, ragaujame levandų gėrimo.
Šio „laivo“ kapitonas Danas pasakoja, kad priima šiame uoste pagyventi likimo nuskriaustus vaikus – autistus, Dauno sindromą turinčius. Stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su jais, padėti. Teigia, kad jie labai tvarkingi, sąžiningi, darbštūs.
„Uosto“ šeimininkė žurnalistė Aurelija Arlauskienė atranda laiko rašyti ir leisti pažintines apie Švenčionių kraštą knygeles. Pasidairę po gamybines ūkio patalpas, įsigiję kvepiančių suvenyrų, atsisveikinam su maloniais šeimininkais.
Paulavos respublika
Autobusėlis, vingiuodamas palei sravią Merkio upelę, atveža mus į ypatingą buvusios Lietuvos valstybės darinį – Paulavos (Pavlovo) respubliką.
Jos jau seniai nebėra. O galėjo būti, jei ne atšiaurūs istorijos skersvėjai. Galbūt šiandien ji būtų žinoma kaip Monakas, San Marinas ar Lichtenšteinas…
Savojo Merkinės dvaro ir gretimo Turgelių palivarko teritorijoje šią respubliką įsteigė didikas, dvasininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Gyvavo ji 1769–1795 metais. Plotas siekė apie 3 000 kvadratinių kilometrų, čia gyveno apie 1 000 gyventojų, buvo 34 valstiečių ūkiai.
- Bžostovskis atleido savuosius valstiečius nuo lažo, leido laisvai tvarkytis ūkeliuose, verstis prekyba ir amatais, bet činšą mokėti reikėjo. Be to, suteikė asmens laisvę, reikalavo mokėti skaityti ir skaičiuoti, dėl to įsteigė mokyklą, vertė valstiečiams naudingas knygeles.
Respublika sostine paskelbė Merkinės dvarą, Lenkijos ir Lietuvos Seime pasitvirtino Konstituciją, vėliavą, herbą, Seimą, turėjo savo valiutą, kariuomenę, kuri gana sėkmingai atlaikė keletą kazokų antpuolių.
Respubliką pripažino net Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas Poniatovskis ir apdovanojo P. Bžostovskį Baltojo erelio ordinu. Dėkingi respublikos gyventojai vadino geradarį žmonijos draugu. Respublikos pajamos, pradėjus gyventi laisvai, padvigubėjo.
Respublika žlugo per Lietuvos ir Lenkijos padalijimus. Supratęs, kad dvaras gali atsidurti Rusijos „globoje“, P. Bžostovskis pasitraukė į Saksoniją, dvarą pardavė, o naujasis savininkas visus pakitimus atšaukė. Respublikos teritorija neilgai trukus iš tiesų atsidūrė Rusijos priklausomybėje.
Šiandien buvusių didingų rūmų vietoje stūkso griuvėsiai – karo metais statiniai buvo sugriauti. Bet jau ryškios pastangos renovuoti. Baltumu šviečia aukšta varpinė. Buvusią didybę demonstruoja išlikusios sienos.
Pakeliui namo dar pasivaikštome Krikštėnų dvaro takeliais, pasidalijame įspūdžiais, pasidžiaugiame atgimstančiu gimtuoju kraštu, žmonių noru puoselėti senąsias istorijos vertybes, siekiu grąžinti Lietuvai stiprios, svetingos Europos valstybės vardą.
Už turiningą išvyką esame dėkingi PŽA Ukmergės skyriaus vadovui Stanislovui Laurinavičiui.
