Kad mūsų miesto vardas žinomas kovos menų pasaulyje toli už Lietuvos ribų, tai Ukmergės sporto centro dziudo sporto mokytojo Artūro Sako nuopelnas. Nors visus pasiekimus jis laiko kolegiškos trijų pedagogų komandos laimėjimu, šio meistro apdovanojimai, auklėtinių pergalės reiškia viena: tai ilgo, atkaklaus darbo, atsidavimo pamėgtam sportui vaisiai.
Sunku dabar suvokti, tačiau sovietiniais laikais net ir daugelis kovos menų buvo draudžiami. Drąsesnieji slapta treniruodavosi rūsiuose. Tik dziudo (lietuviškai – „švelnus kelias“) buvo leidžiama. Tais laikais – 1979-aisiais – tai buvo naujas dalykas. Ir buvo taip paslaptinga. Gal dėl to, o gal ir todėl, kad buvo nedidelio ūgio ir norėjo mokėt apsiginti, šeštos klasės mokinys Artūras Sakas atėjo į tuometinę Antrąją vidurinę mokyklą pas dabar jau Amžinybėn išėjusį trenerį Donatą Žvirblį treniruotis dziudo. Aktų salėje pasiklojo kilimus, pradėjo treniruotes.
„Vos po trejeto savaičių išvežė mane į Biržus. Laimėjau trečią vietą. Labiausiai neįtikėtina buvo tėvelio reakcija: ėmė mėtyt mane iki lubų ir dar davė 10 rublių! Po savaitės – vėl laimėjimas, ir vėl tėtis – 10 rublių. Bet po trečio laimėjimo „finansavimas“ buvo pristabdytas kaip nebepakeliamas šeimos biudžetui. Tais laikais 10 rublių buvo nemenki pinigai“, – prisimena treneris. Sportininkams tada duodavo talonus maistui. Visko net nesuvalgydavo, parsiveždavo šokoladų, saldainių, pavaišindavo draugus.
Prasidėjusios kelionės po varžybas, tėvo pritarimas ir smagumas prieš draugus buvo geriausia motyvacija sportuoti.
Garbės reikalas
Devintajame dešimtmetyje dziudo išpopuliarėjus, treniruotis persikėlė į kultūros rūmų šokių salę. Su treneriu Rimantu Lenartavičiumi pirmadieniais pasiklodavo kilimą, o penktadieniais nuimdavo, nes savaitgalį vykdavo šokiai. Po kelerių metų persikėlė į dabartinę dziudo salę sporto mokykloje.
Neužtruko ir dideli laimėjimai. 1984 metais savo amžiaus grupėje tapo Lietuvos čempionu. Ir laisvųjų imtynių, ir sambo, ir graikų-romėnų. Šios šakos giminingos, tad visur visose ir dalyvaudavo. 16-os metų jaunuolis jau buvo suaugusiųjų sambo bronzos medalininkas. Beje, sūnus Ernestas tėtį jau aplenkęs: jis 16-os metų tapo suaugusiųjų šalies čempionu.
Nors lankyti dziudo treniruotes pradėjo tam, kad galėtų apsiginti, įvaldęs kovos meną A. Sakas suprato, kad to nė nereikia – konfliktų būtina vengti. Daug kas norėdavo jį išbandyti gatvėje, provokuodavo šokiuose, norėjo išbandyti, koks iš tikrųjų jis čempionas. Tačiau seniai įsigalėjęs šio sporto garbės kodeksas – 10 savybių, kurių turi laikytis kovų meistras. Viena iš jų – kuklumas.
Vos pradėjo Kauno kūno kultūros institute studijuoti dziudo trenerio specialybę, po metų teko išeiti į kariuomenę. „Mus, apie 160 lietuvių, išsiuntė į Sibiro miestą Blagovieščinską. Čia irgi pravertė dziudo, parodant, ko verti lietuviai. Vyko pulko laisvosios imtynės. Svorio kategorija – nesvarbu. Aš, 60 kg sveriantis, išėjau kovoti su 115 kg kareiviu. Kai po 15 sekundžių jį paguldžiau ant menčių, pulko vadas atsistojęs plojo sužavėtas. Buvo pasiutusiai smagu. Už tai gavau 30 dienų atostogų“, – prisimena A. Sakas.
Gyvena darbu
Grįžęs iš armijos, baigė institutą. Dar tebesimokantį 4-ame kurse, 1991 metais Kaune, dziudo dėstytojas paėmė jį dirbti instruktoriumi – treniruoti pirmąją ypatingojo policijos būrio „Aras“ sudėtį. Po to dar teko dirbti ir kitokių darbų, o kai 1996 metais susirinko Ukmergėje norinčiųjų sportuoti grupės, tapo treneriu.
Nors darbo sąlygos atrodo itin kukliai – minimalus finansavimas, o kelionės į varžybas – tai sportininkų tėvelių, rėmėjų ir projektinės lėšos, treneris džiaugiasi: mes bent salę turim, patalpos vienos geriausių Lietuvoje o kiti rajonai – nė to. Buvęs meras Vytautas Grušauskas padovanojo tatamį, administracija suteikė palankias sąlygas dirbti.
Visą savo gyvenimą – darbo dienas ir laisvadienius – mokytojas atiduoda mylimai veiklai. 1991 metais įkūrus Ukmergės dziudo klubą, A. Sakas ėmė jam vadovauti. Be trenerio darbo Sporto centre, dar yra kūno rengybos būrelio vadovas Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje, darželyje ,,Eglutė“ – sporto būrelio mokytojas. O šeštadieniai ir sekmadieniai atiduoti varžyboms. „Bet čia toks mano darbas, – sako sporto mokytojas, – vasarą pasiimsiu atostogų.“
Užsienyje pamatęs, kaip treniruojasi suaugusieji, sumanė tai įgyvendinti ir Ukmergėje. Sporto centre dabar treniruoja įvairaus amžiaus vyrus ir moteris, moko kovos meno. Pasak trenerio, tai ne tik mokymasis apsiginti. Daugiausia tai taisyklingos laikysenos, kuri padeda taisyti stuburo iškrypimą, plokščiapadystę, pamokos. Dziudo moko psichologinio pasirengimo žaibiškai priimti tinkamus sprendimus ekstremalioje situacijoje.
„Dvidešimt pirmi metai, kaip dirbu treneriu, mano pirmieji auklėtiniai jau atveda savo vaikus treniruotis. Jau išugdyta pasaulio prizininkų karta. O kiek Europos čempionų ir prizininkų, išvardyti vietos neužtektų. Ukmergė jau žinoma pasaulyje. Osvaldas Bareikis 2014 metais Vengrijoje iškovojo dziudo jaunimo U-23 pasaulio čempiono titulą, o pernai tapo penktas parolimpinėse žaidynėse“, – pasakoja sporto mokytojas.
A. Sakas apdovanotas Švietimo ministerijos ir Lietuvos sporto departamento, 3 kartus – šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės už tarptautinius pasiekimus. Parolimpinis komitetas jį išrinko geriausiu dziudo treneriu. Ukmergės savivaldybė pedagogui suteikė 2016-ųjų Metų mokytojo vardą.
Pastaruoju apdovanojimu treneris džiaugiasi ypač, sako sulaukęs tokių šiltų palinkėjimų, sveikinimų, kokių dar nėra nesulaukęs – ne tik bičiulių, bet ir administracijos, ir buvusios klasės auklėtojos Lilijos Šuminskienės.
Sportininkų šeima
Kovų menus jau puikiai įvaldęs ir A. Sako sūnus Ernestas. Jo, abituriento, ateities planuose – Karo akademija. Ernestas – Lietuvos, Pabaltijo ir Europos graplingo (graplingas – imtynės parteryje, kai galimi kojų, rankų laužimo, smaugimo veiksmai) čempionas. Lietuvos suaugusių, jaunimo sambo čempionas, dziudo daugkartinis Lietuvos prizininkas. Šiuo metu yra rinktinės narys.
Dukra Indrė – daugkartinė dziudo ir sambo imtynių Lietuvos prizininkė bei čempionė. Žmona taip pat mėgsta sportuoti. Žentas Dalius – futbolininkas.
Be dziudo, A. Sakas mėgsta visokį sportą. Energija trykštantis treneris sako, kad dziudo imtynininkai moka viską: žaidžia ir krepšinį, ir tinklinį, ir tenisą, ir dviratį mina. Baigęs treniruotes Sporto centre ir atsisveikinęs su kolegomis, išsitraukia iš po suolo slidininko batus ir išskuba su sūnum į Anykščių kalnus.
