Grupė „Šilo“, Užupio pagrindinių mokyklų ir Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Želvos bei Taujėnų gimnazijų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų praėjusį savaitgalį dalyvavo šeštojoje tradicinėje respublikos lituanistų konferencijoje „Mažosios Lietuvos kultūra lietuvių kalbos ir literatūros programoje“.
Renginio organizatoriai – Lietuvių kalbos institutas, respublikinė organizacija „Lituanistų sambūris“, Ugdymo plėtotės centras ir Liudviko Rėzos kultūros centras. Pastarojo būstinėje Juodkrantėje susirinko pusšimtis mokytojų iš visos Lietuvos atnaujinti žinių, aptarti naujų mokymo metodų, prisiliesti prie Prūsų Lietuvos aplinkos ir kultūros.
Ne Mažąja, o būtent Prūsų Lietuva istoriškai teisingiausia vadinti šį labiausiai nutolusį mūsų kraštą ir vienintelę Lietuvos salą – lietuviškąją Kuršių neriją. Moksliškai šią versiją savo pranešime grindė filosofas Arvydas Juozaitis. Pasak pranešėjo, ir Liudvikas Rėza, vienas iš garsiausių šio krašto kultūros žmonių, paklaustas, kas jis – lietuvis, kuršis ar vokietis, – būtų atsakęs, jog prūsas.
Jog lietuvių literatūroje yra du Donelaičiai, pranešime aptarė filologė, Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos tyrėja Liucija Citavičiūtė. Kad poemą apie keturis metų laikus sudėjo į vientisą kūrinį ir pavadino „Metais“ Liudvikas Martynas Rėza, žino visi nuo mokyklos. Čia dar sužinojome įdomią istoriją, kaip ir kodėl leidėjas nemažai redagavo, prikūrė, o lietuvius menkinančias eilutes praleido. Kad tikslų mokslinį K. Donelaičio tekstą išleido vokiečių filologas, baltistas Georgas Neselmanas. Kad mokykloje skaitome L. Rėzos Donelaitį. Apie patį L. Rėzą, tautosakininką, teologą, profesorių, Karaliaučiaus universiteto prorektorių, kalnus nuvertusį lituanistikos labui, skaitė docentė, juodkrantiškė Nijolė Strakauskaitė.
Vėliau, keliaudami po Neringą, aplankėme L. Rėzos skulptūrą, žvelgiančią į smėlio užpustytą poeto gimtąjį Karvaičių kaimą. Užkopėme į Parnidžio kopą, apžiūrėjome originalią naują Nidos katalikų bažnyčią.
Vakare konferencijos dalyviams surengta vakaronė. Kartu su Liudviko Rėzos kultūros centro folkloriniu ansambliu „Aušrinė“ dainavome šio tautosakininko surinktas pamario dainas.
Antroji konferencijos diena buvo skirta kūrybai. Lituanistai susiskirstę į grupes ieškojo ir kūrė metodus, kaip sudominti šių dienų paauglius tautosaka, kalba ir literatūra, kaip pasitelkiant emocinį ugdymą aktualizuoti mokyklinę programą.
Ukmergės lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai yra aktyvūs dalyviai visų šešių respublikinių konferencijų, kurios buvo surengtos Druskininkuose, Anykščiuose, Biržuose, Palangoje bei lietuviškoje Lenkijos saloje Punske.
