Ukmergės kultūros centre įsikūrusi vaikų ir jaunimo teatro studija „Nykštukas“ šiemet švenčia 30-ies metų sukaktį.
Ta proga spalio 9 d. pakvies į vaikų ir jaunimo teatrų šventę „Nenuoramos“. Kartu su studijos vadove Tamara Kvieskiene vartome sukauptas programėles, nuotraukų albumus ir apžvelgiame nueitą kelią.
Kokia buvo „Nykštuko“ pradžia?
Kai pradėjau dirbti kultūros centre, Ukmergėje nebuvo vaikų teatro. 1991-ųjų rugsėjį kartu su dailininke parengėme skelbimus, aš juos išnešiojau po visas mokyklas ir laukiau ateinant vaikų. Tad dabartinė vaikų ir jaunimo studija „Nykštukas“ pirmiausia gimė kaip vaikų teatras. Drąsiausios buvo mergaitės, į pirmąjį susitikimą jų atėjo penkiolika. Tuo metu repeticijų patalpos keitėsi, keliavome iš vienų į kitas, dalydavomės jomis su kitais kolektyvais.
Dabartines patalpas studijai gavome 1999-aisiais. Prieš tai čia veikė kavinė. Įrengdami studiją dirbo ir kultūros centro darbuotojai, ir aktoriai. Dabar turime nedidelę scenelę, kur vyksta pirmieji mažųjų spektakliai. Vėliau, kai atsiranda įgūdžiai, einame į didžiąją sceną.
Kaip rinkote pavadinimą?
Pavadinimą išrinkome 1995-aisiais kartu su vaikais. Iki tol veikėme kaip dramos būrelis. Pirmas rajone surengtas teatrų festivalis 1992-aisiais irgi buvo be pavadinimo. Jame parodėme debiutinį spektaklį – V. Žilinskaitės „Nykštukai „Nykštuke“. Tada dar negalvojome, kad kolektyvas turi turėti pavadinimą.
1993-iaisiais pirmą kartą vykome į Lietuvos moksleivių teatrų apžiūrą Vilniuje, rodėme E. Matulaitės „Nepaprastas gimtadienis“. Ir vis dar buvome be pavadinimo.
O kai 1995-aisiais gavome kvietimą į festivalį „Bildučiai“ Ignalinoje, pakeliui į jį autobuse ir gimė mintis, kad kolektyvui reikia pavadinimo. Kadangi teatras dar tik formavosi, o be to ir pirmasis spektaklis buvo apie nykštukus, nutarėme pasivadinti nykštukų teatru.
Kai paaugo pirmieji aktoriai, pavadinime prie „vaikų“ prisidėjo žodis ir „jaunimo“. Užaugome. Iš pradžių net svarstėme keisti pavadinimą, bet nutarėme, kad neverta – mes juk ir toliau dirbame, dūkstame, einame į sceną – tegul lieka „Nykštukas“.
Kaip kilo mintis patiems rengti festivalį Ukmergėje?
Festivalį sugalvojome rengti 1996-aisiais. Taip jau sutapo, kad teatro istorijoje nemažai idėjų gimė keliaujant visiem kartu. Ir „Nenuoramos“ sugalvotos autobuse, beje, važiuojant iš Ignalinos, kur dalyvavome festivalyje su spektakliu V. Misevičiaus „Žaislų pasaulis“. Tuo metu jau buvo ir Jurbarko, ir Paįstrio festivaliai. Pabuvoję keliuose, pagalvojome – o kodėl negali teatrai atvažiuoti į Ukmergę. Pavadinimas sugalvotas jau vėliau, kai pradėjome ruoštis festivaliui. Jį surengėme 1997-aisiais. Rinkdami pavadinimą vėl galvojome, kokie mes, teatralai, esame – neramūs, išdykėliai, išdaigininkai. Festivalio simbolis – veidukas, pro kojų tarpą žiūrintis į žiūrovus – sukurtas jau turint pavadinimą.
Šiųmetė „Nenuoramų“ šventė jau 23-ioji, dėl karantino atkelta iš pavasario į rudenį, ir sutampa su teatro jubiliejumi.
Kas buvo jūsų pirmieji draugai?
Teatras „Pepė“ iš Utenos – dabar jo jau nebėra. Anykščių kultūros rūmų moksleivių teatro studija „Pepės žaidimai“ ir tų pačių kultūros rūmų Jaunimo teatras, Skapiškio vaikų teatras „Ku-kū“, su kuriuo draugaujame iki dabar, Ignalinos moksleivių namų vaikų teatras, dabar išaugęs į Ignalinos vaikų ir jaunimo teatrą „Iki“.
Kokie yra dabartiniai draugai, ilgamečiai?
Šiais metais per „Nenuoramas“ susitiksime su pačiais „ilgamečiausiais“ draugais. Tai – Jurbarko „Vaivorykštė“, Joniškio „Bendraamžiai“, Birštono jaunimo teatras, Ignalinos „Iki“, Troškūnų „Mes“, Plungės „Saula“, Vilniaus „Elementorius“, Alytaus „Drevinukas“, Kauno „Kūbas“, Molėtų „Remarka“. Dėl situacijos šiais metais negalėjome pakviesti visų draugų, bet bent jau seniausius tikrai pakvietėme. Visi teatrai į Ukmergę atveš naujausius savo spektaklius.
Mes taip pat pristatysime premjerą – spektaklį, skirtą šeimai, J. Januškevičiūtės „Žirafa su kojinėmis“ . Mes ją vadiname „žirafyte“. Simboliška, kad pirmasis mūsų spektaklis buvo skirtas vaikams, ir jubiliejinių metų spektaklis – taip pat vaikams.
Spektakliai jaunimui – kaip ėmėtės jų?
Laikas eina, aktoriai auga, susiformuoja vyresniųjų grupė, užauginta nuo mažumės, prie jos prisijungia ir kiti jaunuoliai. Mūsų spektakliai jaunimui – „Kadrija“ (S. Rannamaa), „Bliuzas pirmajai meilei“ (T. Kapote), „Žvaigždė“ (J. Spinelli).
Buvo ir tokių spektaklių, kaip, pavyzdžiui, „Pabėgimas į Akropolį“, kur scenoje skambėjo keiksmažodžiai. Juos statėme ne todėl, kad norėjome keiktis, o tam, kad kai kurie jauni žmonės, atėję žiūrėti spektaklio, pamatytų save iš šalies. Susimąstytų, kaip iš šono atrodo toks elgesys.
Labai įdomu, kad į „Nenuoramų“ festivalio vakarinius spektaklius, kurie skirti beveik suaugusiesiems, ateina pagyvenę žmonės. Gražu, kai ateina senelis su senele. Malonu, kad jie rimtai žiūri į jaunimo spektaklius, išėję pasako „ačiū“. Būtent tai ir yra nuostabu teatre. Taip pat ir aktoriaus augimo procesas nuo vaiko iki jaunuolio, kuris scenoje jau mąsto ir galvoja apie savo personažą, jo peripetijas. Tas procesas – labai vertingas.
Ar yra besikartojančių pjesių? Juk dirbate tiek daug metų.
Būna, kad pjesės kartojasi. Tačiau pastatymai – ne. Kiti vaikai, kitas laikas. Kiekvieną kartą pjesėje ieškai, kas įdomu, aktualu atėjusiems vaikams ir tam laikui.
Kokie jūsų darbo metodai? Kaip prisijaukinate vaikus?
Teatras, visų pirma, yra fantazijos vystymas. Patys mažiausi žaidžia, nes jie dar nepamiršę žaisti. Todėl, pasiūlius, noriai įsitraukia į žaidimą. Vyresniesiems žaisti sunkiau. Svarbu savo baimių peržengimas. Namuose fantazuoti lengviau. Tam, kad kitiems parodytum, kaip tu fantazuoji, judi, reikia pasitikėjimo savimi. Teatre vaikai mokosi išsakyti savo mintis, nebijoti neigiamos reakcijos, jeigu kažkas nesutinka. Po to ir gyvenime tokiose situacijose jiems būna lengviau.
Pratimus taip pat naudojame, bet juos pateikiu per žaidimus, kuriuos įpinu į repeticijas. Ypač mažiesiems. Nė viena repeticija nebūna tokia pati. Tai – kūryba. Su mažaisiais tai būtina. Nes su griežtomis taisyklėmis gali pakenkti. Jei vaikas bijos, kad kažką ne taip padarys – pasitikėjimo savimi nebus. Tu tiki vaiku, vaikas tiki tavimi – tai kelias, kurį eini kartu su vaikais. Ir su vyresniais. Mes didiname scenos meistriškumą, tačiau pratimai – dar ne viskas. Pirmiausia turi būti atviras – kito kelio nėra.
„Nenuoramų“ šventės metu išleidžiamas ir „Nenuoramų“ laikraštis. Papasakokite apie jį.
Ne vienus metus festivalio metu teatralai dar tapdavo ir žurnalistais. Gavę užduotis po pirmojo spektaklio, jie rinkdavo informaciją, rašydavo. Antrąją festivalio dieną, per uždarymą, kiekvienas kolektyvas jau gaudavo po ką tik išleisto laikraščio egzempliorių. Šiųmetę šventę rengiame kiek kitaip, tad laikraščio neleisime.
Ryšys su buvusiais nariais – ar palaikote jį?
Ryšys visą laiką išlieka – nuo vienų linkėjimus perduoda tėvai, kiti, grįžę iš kitų miestų ar užsienio į Ukmergę, būtinai užsuka patys aplankyti, paklausti, kaip gyvuojame.
Kas po mokslų grįžo ir įsikūrė Ukmergėje ir jau tapo tėveliais – atveda savo vaikus. Vienos iš pirmųjų aktorių Justės sūnus Edvinas, lankęs studiją, dabar yra studentas. Teatro istorijoje vyresni broliai ir sesės atveda mažesnius.
Didelis ryšys – per „Nenuoramų“ šventes. Į jas buvę teatralai ateina su savo šeimomis. Tai labai džiugina.
Reikšmingiausi „Nykštuko“ pasiekimai
„Didžiausias pasiekimas – kad teatras gyvuoja 30 metų“, – sako jo vadovė Tamara. Ukmergės rajone „Nykštukas“ yra vienintelis teatras, švenčiantis tokią sukaktį. Tokio stažo neturi nei vaikų, nei suaugusiųjų teatrai.
„Nykštukas“ veikia kaip studija – čia vaikai susiburia ne vienam spektakliui. „Pasiekimas – kad vaikai teatre auga, keičiasi. Atėję maži, nedrąsūs, jie tobulėja scenoje, nebijo pajuokų, pašaipų, nugali baimes, stiprėja, išmoksta bendrauti betarpiškai, savy ugdo atsakingumą, nes spektaklis priklauso nuo kiekvieno. Ne taip svarbu, ar kuris nors iš jų suaugęs taps aktoriumi ar režisieriumi, svarbiausia – tie santykiai, kurių jie išmoksta teatre“, – kalba teatro vadovė.
Pasiekimas – premjeros, kurių buvo jau per 30. Kadangi studijoje dirba ne viena grupė, statomi vaikų ir jaunimo spektakliai, tad dažnai per metus būna po dvi premjeras.
1997 m. spektaklis „Kaltė“, pagal V. Bubnio pjesę, respublikinėje vaikų ir jaunimo teatrų apžiūroje „Šimtakojis“ buvo atrinktas tarp geriausiųjų.
Svarbus pasiekimas – dalyvavimas „Dainų švenčių“ teatro dienoje. „Dalyvavome du kartus – 2014 ir 2018 metais“ – prisimena Tamara, sakydama, kad ruošis ir artėjančiai „Dainų šventei“, kuri vyks 2024-aisiais.
Taip pat – tarptautiniuose festivaliuose: „Mažoji Melpopmenė“ – Plungėje, „Vaivorykštė“ – Jurbarke, „Juodasis katinas“ – Rokiškyje, „Bildučiai“ – Ignalinoje.
„Nykštukas“ 2002 m. priimtas į Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungą.
Šiuo metu teatras turi antrą kategoriją. Teatriniame pasaulyje tai – pakankamai aukštas įvertinimas.
2014-aisiais „Nykštukas“ šventėje „Tegyvuoja teatras“ apdovanotas „Ryškiausio vaikų teatrinės kultūros skleidėjo“ nominacija.
2016-aisiais festivalis „Nenuoramos“ gavo nominaciją „Ryškiausias vaikų ir jaunimo teatrų festivalis Lietuvoje“.
„Nykštuko“ aktoriai vaidina kartu su Taujėnų teatro „Bičiuliai“ aktoriais kultūros centro Kalėdiniuose spektakliuose.
Kokie teatro planai ateičiai? „Šiemet kviečiame prisijungti naujus narius. Jau antrus metus išeina dvyliktokai. Šiemet jų yra keturi. Reikia pradėti auginti naują kartą, statyti spektaklius, vykti į konkursus, festivalius“. Kas veda pačią režisierę? „Man labai svarbu vaikuose išlaikyti tą vaikiškumą – kad jie turėtų ilgą ir gražią vaikystę“, – sako Tamara
Buvusių studijos auklėtinių mintys apie teatrą
Monika Takarevičiūtė: „Teatras man yra saviraiškos priemonė, padedanti atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienių problemų. Dalyvauju teatro veikloje, nes tai plečia vaizduotės galią. Ir be to labai patinka dalyvauti teatro festivaliuose.“
Gita Žižytė: „Laisvalaikis, maloni popamokinė veikla. Nes vaidindama jaučiuosi labai gerai. Man linksma ir jaučiuosi laisva ir nevaržoma. Galiu daryti, ką noriu.“
Paulius Grikšas: „Tai linksmas laikas, kurį galima praleisti kartu ir gali tapti įžymiu.“
Medardas Meškuotis: „Teatras nuo pat mažumės yra didžiulė mano gyvenimo dalis, su kuria sieju didelę dalį savęs, vien todėl neįsivaizduoju savęs be jo.“
Eglė Kavaliauskaitė: „Teatras, drama yra lyg mūsų gyvenimas. Mes meluojame, apsimetinėjame, kad džiaugiamės, kai yra sunku. Aš dalyvauju teatro veikloje, nes man patinka tai daryti, jaudintis. Vaidindama galiu būti tuo, ko noriu.“
Domira Liupmaraitė: „Teatras – tai įdomus minčių išreiškimo būdas. Dalyvauju šioje veikloje tam, kad įdomiai ir prasmingai praleisčiau laisvą laiką.“
Justė Pažusytė: „Teatras keičia gyvenimus. Lankau jau 6-erius metus ir nežadu mesti. Džiaugiuosi, kad vaidinu. Čia įgavau daug naudingų dalykų, dėl ko būsiu ilgai dėkinga teatrui ir vadovei Tamarai.“
