Ukmergėje gyvenančiai Vitos ir Evaldo Leipų, auginančių trynukus, šeimynai šios šventės kupinos jaudulio. Vienas iš mažylių netrukus vyks į Slovakiją – čia jo laukia gydymas. Už suteiktą viltį vaikui sveikti šeima dėkinga gerumo nestokojantiems žmonėms, be kurių paramos svajonės pildytųsi sunkiau.
Apie mažojo Jokūbo sveikatos bėdas papasakojo tėtis Evaldas. Jos susijusios su judėjimo problemomis, vaikutis silpnai mato.
Kad sūneliui reikės gerokai daugiau priežiūros, tėvai suprato, vos jam gimus: Jokūbas pasaulį išvydo 25 savaičių.
„Kokių nors padėti galinčių operacijų nėra – jo negalią įmanoma tik apgydyti“, – sako tėtis. Tad lavinamosios mankštos, pasakojo jis, važinėjimai į raidos centrą, reabilitacijos, sanatorijos, įvairios procedūros – šeimos kasdienybė. Gydytis važiuoja į Vilnių, Druskininkus.
„Vykstam labai dažnai, tenka ir kas dvi dienas. Sustoti negalima – Jokūbui privaloma nuolatos judėti. Po mankštų vaikas stiprėja akyse“, – kalbėjo E. Leipus.
Tačiau neslepia, kad Lietuvos medikų prognozės, kalbant apie jų atvejį, nėra optimistinės. Paraginti pažįstamųjų bei tokius vaikučius auginančių kitų tėvelių, ukmergiškiai nusprendė ieškoti pagalbos toliau.
Sudomino pasiūlymas pasinaudoti Slovakijos medikų paslaugomis: „Požiūris į tokių ligoniukų gydymą ten kiek kitoks. Grįžę tėvai jį labai giria, sako, kad vaikus pastato ant kojų. Pas mus būna reabilitacija, o ten – neuroreabilitacija – paremta ne tik gydymu judesiais, bet ir smegenų lavinimu.“
Jokūbas su mama išvyksta po Naujųjų metų. Anot tėčio, vizitas jau suderintas, bilietai nupirkti – laukia rimtas gydymas. Sausio pradžioje dar trumpam vyks į Druskininkus, o po to – didžioji ir pirma abiem tokia tolima kelionė. Tėvai viliasi, kad numatytas 2 savaičių gydymas Slovakijoje mažajam ligoniukui bus į gera. Tačiau ties tuo nesustos: mano, kad vykti į šią šalį teks dar ne kartą.
Tokios galimybės gal ir nebūtų, jei ne sulaukta finansinė pagalba. „Procedūrų kainos be galo didelės, todėl kreipėmės į padėti galinčius žmones. Net nesitikėjom, kad taip gali būti: atsirado labai daug norinčiųjų paremti, aukojo ne tik mūsų rajono žmonės – parama pasiekė iš visos Lietuvos. Dar ir dabar aukoja“, – už tokią šventinę dovaną visiems dėkingas pašnekovas sakė ir pats neatsistebintis žmonių gerumu. Juos ukmergiškių pagalbos prašymas pasiekė, informaciją apie Jokūbo negalią išplatinus internete, ją viešinant šeimos draugams.
Kad palengvintų jos rūpesčius, prisidėjo ir Ukmergės rajono savivaldybė, kuri skyrė paramą – per 2000 eurų. Galintieji padėti Jokūbui sveikti taip pat gali kreiptis tel. 8 620 33099.
Evaldas šypsosi: Kalėdos ar ne – jų namuose visuomet didžiulis šurmulys. Visus tris – Evitą, Vytį ir Jokūbą – tik spėk sugaudyti, sužiūrėti. Viskas, ką žaidžia sesė ir brolis, įdomu ir Jokūbėliui, kuris irgi nori būti greitas, pirmauti. „Kiti du saugo broliuką – paglosto, pabučiuoja. Supranta, kad jis silpnesnis“, – pasakoja tėtis.
Gausiuose jų namuose per šventes būna dar daugiau žmonių: „Atvažiuoja diedukai – visi, kiek ir priklauso, – bei teta, ir visi švenčiam. Pošventinį ar kokį kitą poilsį jau seniai pamiršom, nors abu kartu ir esam išėję ilgų atostogų, kad galėtume prižiūrėti vaikus. Namie nuolat klegesys ir triukšmas, jiems viskas įdomu, o dabar – tas amžius, kai reikia visur lipti, ir būtinai – kuo aukščiau. Jei kas skambina telefonu, net negirdim.“
Kelios retos ramios akimirkos, sako jis, būna tik tada, kai visi trys miega. „Tai nors maisto pasigaminti galima, – šypsosi, – nes daugiau laiko nėra visiškai niekam. Jokūbas nuo rankų išvis nenulipa, o tuo metu kas nors juk turi kitus du prižiūrėt. Išskyrus gydymo įstaigas, daugiau kur nors iš namų neišeinam. Nebent, kai seneliai pabūna, į parduotuvę. Jiems esam labai dėkingi, nes padeda mums be paliovos.“
Sausio 18-ąją tryniams sueina dveji. Tėveliai svarsto, kad rudenį jau bus tinkamas metas jiems pradėti lankyti ugdymo įstaigą.
