Sparnus į naują gyvenimo etapą keliančios Antano Smetonos gimnazijos abiturientės Guodos Taraškevičiūtės pasaulis – labai šviesus ir spalvotas. Jame daug meno, kūrybos, poezijos, muzikos. Linksmai mergina kalba ir apie jos, kaip ir visų abiturientų, laukiančius pokyčius.
Guoda – rajono olimpiadų, įvairių konkursų dalyvė, menininkė, prisidedanti ir prie mūsų miesto grožio. Neseniai parsivežė II laipsnio diplomą ir sidabro medalį iš respublikinio filologų konkurso. Ji – ir fotografė, rašytoja, buvusi teatralė… Pasakoja lankiusi bei išbandžiusi visko ir daug, tačiau pastaraisiais metais labiausiai tekdavo susitelkti ties mokslais.
„Nostalgiškai prisimenu septynerius metus dailės mokykloje, kurie buvo geriausia patirtis, – pripažįsta ji. – Esu linkusi manyti, jog tik dėl buvimo ten esu, kas esu. Dabar kūrybinis gyvenimas verda mano kambary. Čia tapau, rašau, nemažai fotografuoju ir bandau susapnuoti įvairias idėjas.“
Guoda sako, jog pradėjus lankyti gimnaziją „lyg trečioji akis atsivėrė aistra rašymui“. Džiaugiasi aukštu įvertinimu filologų konkurse, tačiau dar daugiau džiugesio ukmergiškei suteikia vadinamųjų slemo skaitymų konkursai, kiekvieną mėnesį vykstantys Vilniuje. Slemas – tai sakomoji poezija, jos improvizacija, poetų varžytuvės.
„Ten komisija yra klausytojai ir jauti daugiau atsakomybės nei siųsdamas darbus patyrusiems vertintojams. Juk kūrėjui svarbu įtikti skaitytojui, prasiskverbti į jo vidų. Todėl drąsiai galiu teigti, jog didžiausias laimėjimas būna, kai grįžus po tokio konkurso gauni žinutę iš visai nepažįstamo žmogaus, kuris sako, jog tame, ką perskaitei, rado save“, – atvirauja kūrėja.
Laisvalaikiu mergina daugiausia kuria, taip pat mėgsta skaityti knygas, klausytis muzikos. Džiaugiasi atradusi, anot jos, džiazo, klasikinės bei šiuolaikinės „indie“ muzikos plotmes: „Įdomu, kaip muzika veikia žmones ir rezonuoja jausmus. Taip pat esu įsimylėjusi važinėjimą dviračiu. Atrodo, jog pamažu su juo suaugu ir darosi sunku skirtis, kai ateina vėsūs orai.“
Devyniolikmetė jau skaičiuoja paskutines akimirkas savo gimnazijoje ir gimtajame mieste. Šypsosi – bus visai smagu po dvylikos metų mokykloje pagaliau pradėti naują etapą. Tačiau neslepia, kad bus ir ko ilgėtis.
„Pritrūks literatūros pamokų, kurių metu kūrinių nagrinėjimas dažnai pereina į socialinių, dvasinių dalykų aptarimus. Džiaugiuosi, kad pasisekė gauti nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Zitą Markauskienę, kuri nuolat stumia tik pirmyn. Taip pat – ir su auklėtoja Vida Šimoniene. Per ketverius metus sukūrėm gražų ryšį ir vis dar mokomės viena iš kitos. Smagiai prisimenu, kai su ja ir keliomis bendraklasėmis nuvažiavome į slemą, o po jo auklėtoja dar ilgai krykštavo. Ne veltui sako, jog kai kurios sielos nesensta“, – dalijasi įspūdžiais Guoda.
Dabar vienas iš jos gyvenimo tikslų – mokytis Vilniaus dailės akademijoje. „Nors iš tiesų kurį laiką galvojau, jog gal verčiau būčiau medikė ar leisčiau savo dienas laboratorijoje, nes tai „praktiška ir rimta“. Tačiau šiemet supratau, jog tai – ne man. Šitokia veikla, veikiausiai, būtų dvasios marinimas. Esu linkusi galvoti, jog visi turim savo pašaukimą ir eidami prieš jį darome didžiausia klaidą. Juk jei veikla tavo, natūralu, kad joje žydėsi“, – įsitikinusi mokyklą baigianti gimnazistė.
Baigiamuosius ir stojamuosius egzaminus ji vadina jaudulio kupinu laikotarpiu, tačiau save ir visus būsimus studentus ramina: „Kas bus, jei nepavyks? Ogi nieko. Yra tiek daug pasirinkimų, kuriuos gali priimti žmogus, ir gyvenimas nesibaigia ties egzaminų rezultatais. Visada galima metus paskirti saviieškai ar savanoriavimui. Kai užsidaro vienos durys, atsidaro kitos, kurios, galbūt, yra tos, kurių ir reikėjo.“
Jaunoji menininkė nekantrauja apsigyventi Vilniuje: „Jaučiu, kad tas miestas – mano namai. Visos senamiesčio gatvelės pažįstamos, vis daugiau draugų ten randasi ir kultūros daug, renginys lipa ant renginio.“ Jai smagu, kad ir Ukmergėje, jos teigimu, „atsiranda vis daugiau meno gatvėse“.
„Ir pati turiu svajonę prisidėti prie to: jei atsiras galimybė, norėčiau padovanoti miestui dar vieną spalvotą sieną. Viena jau yra ant dailės mokyklos. Prieš porą metų, kai dar ten mokiausi, turėjau tapybos pamoką ir buvo pabodę piešti natiurmortus, norėjosi kažko įdomesnio, kas būtų šioks toks iššūkis. Tapybos mokytojas Dainius Tijūnėlis pajuokavo, kad gal ant sienos noriu kažką nutapyti. Ir kaipgi nenorėsi? Man tai pasirodė labai smagi veikla ir galimybė išbandyti bent šiokią tokią gatvės meno formą“, – pasakojo Guoda.
Anot jos, viskas vyko greitai: „Eskizas gimė per kelis prisėdimus. Man norėjosi žaismingumo, spalvų bei veikėjų, kurie būtų keisti, bet keltų susidomėjimą. Galvojau ir apie tai, kad sieną kasdien matys vaikai, todėl ji turėtų būti gyva, gal net priminti kažkieno įsivaizduojamą draugą.“
Darbas, sako, suteikė daug džiaugsmo, nes tapyti ant didelio ploto – vienas malonumas. „Per kelias popietes siena buvo baigta ir pradėjo savo gyvenimą. Jos atsiradimą lydėjo muzika, daug ledų, pokalbiai su draugais bei ištepti drabužiai, – šypsosi mergina. – Dar ir dabar smagu prisiminti procesą, tik truputį gaila, kad dėl pastato renovacijos sienos nebesimatys.“
