Sutriko vaiko regėjimas? Priežastys gali slėptis tėvų elgesyje

Tai ki­toks po­žiū­ris nei įpras­ta. Gy­dy­to­jai of­tal­mo­lo­gai daž­nai sa­ko, kad re­gė­ji­mo ano­ma­li­jos pa­vel­di­mos, ne­iš­ven­gia­mos se­nat­vė­je, kad su­tri­kus re­gė­ji­mui bū­ti­na vi­sa­da ne­šio­ti aki­nius, kai juos pa­ski­ria gy­dy­to­jas.

Žmo­nės gąs­di­na­mi, ne­va ne­ne­šio­jant aki­nių jų re­gė­ji­mas dar la­biau silps. Ma­no nuo­sta­bai, da­bar su­tin­ku daug kū­di­kių su aki­niais. Dar sė­dė­ti ne­mo­kan­čiam vai­kui iš­ra­šo­mi aki­niai…

Pa­ben­dra­vu­si su akių gy­dy­to­jais su­pra­tau, koks di­de­lis skir­tu­mas yra tarp ofi­cia­laus moks­lo po­zi­ci­jos ban­dant gy­dy­ti mi­nė­tus re­gė­ji­mo su­tri­ki­mus ir me­to­dų, lei­džian­čių na­tū­ra­liais bū­dais stip­rin­ti ir at­sta­ty­ti nor­ma­lų re­gė­ji­mą, fi­lo­so­fi­jos.

Ofi­cia­li me­di­ci­na sa­ko: jei vys­to­si trum­pa­re­gys­tė, bū­ti­na dė­tis ko­rek­ci­nius aki­nius, ki­tu at­ve­ju trum­pa­re­gys­tė pro­gre­suos. Jei po kiek lai­ko ji vis tiek pro­gre­suo­ja, bū­ti­na dė­tis stip­res­nius ko­rek­ci­nius aki­nius. Ir taip be pa­bai­gos, kol at­eis 40 m. am­žius, kai re­gė­ji­mo ano­ma­li­jos kryps­ta to­lia­re­gys­tės link ar­ba kol akies obuo­lys įgaus tai­syk­lin­gą for­mą (ten­ka gir­dė­ti iš gy­dy­to­jų, kad vai­kui au­gant ir vys­tan­tis, ypač pa­aug­lys­tės me­tu, akies obuo­lys įgau­na ne­tai­syk­lin­gas for­mas, to­dėl silps­ta re­gė­ji­mas).

Na­tū­ra­lių re­gė­ji­mo at­sta­ty­mo ir stip­ri­ni­mo me­to­dų au­to­riai sa­ko vi­siš­kai ką ki­ta: trum­pa­re­gys­tė pro­gre­suo­ti nu­sto­ja vien tik pa­dė­jus aki­nius į ša­lį, ne­ne­šio­jant jų. O pra­dė­jus da­ry­ti psi­chi­ką ir re­gė­ji­mo me­cha­niz­mą at­pa­lai­duo­jan­čias pra­ty­bas re­gė­ji­mą ga­li­ma vi­siš­kai at­sta­ty­ti ar­ba pa­ge­rin­ti. Tas pats su to­lia­re­gys­te, as­tig­ma­tiz­mu ir žvai­ru­mu.

Po dve­jų me­tų pa­tir­ties or­ga­ni­zuo­jant re­gė­ji­mo at­sta­ty­mo ir stip­ri­ni­mo sto­vyk­las ga­liu drą­siai teig­ti, kad dau­ge­lį re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų: trum­pa­re­gys­tę, to­lia­re­gys­tę, žvai­ru­mą, as­tig­ma­tiz­mą ga­li­ma pa­nai­kin­ti ar­ba su­ma­žin­ti šių funk­ci­nių re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų laips­nį na­tū­ra­liais bū­dais, be aki­nių.

Vos per sa­vai­tę pa­sie­kia­ma pui­kų  re­zul­ta­tų, ku­rie, be abe­jo, – la­bai in­di­vi­du­a­lūs. Vie­nam žvai­ru­mas ga­li ding­ti per ke­tu­rias die­nas, ki­tam ir mė­ne­sių ne­už­teks. Vis­kas pri­klau­so nuo žmo­gaus no­ro, kan­try­bės, ti­kė­ji­mo, nuo to, kiek il­gai bu­vo ne­šio­ti aki­niai, nuo fi­zi­nės svei­ka­tos būk­lės.

Of­tal­mo­lo­gas V. H. Beit­sas, vie­nas žy­miau­sių na­tū­ra­laus re­gė­ji­mo at­sta­ty­mo me­to­do au­to­rių pa­sau­ly­je, sa­kė, kad jei žmo­gus su­ge­bė­tų at­si­pa­lai­duo­ti per 5 mi­nu­tes, jo re­gė­ji­mas at­si­sta­ty­tų per tas pa­čias 5 mi­nu­tes. To­dėl vai­kams re­gė­ji­mą at­sta­ty­ti daug leng­viau. Jie, skir­tin­gai nei su­au­gu­sie­ji, ne­tu­ri tiek daug ne­tei­sin­gų nuo­sta­tų, ste­re­o­ti­pų ir kom­plek­sų, truk­dan­čių at­si­pa­lai­duo­ti.

Vai­kų re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų ša­li­ni­mas na­tū­ra­liais bū­dais tė­vams yra ge­ra ži­nia. Anot V. Beit­so, vai­kų, kaip ir su­au­gu­sių­jų, re­gė­ji­mas su­trin­ka dėl nuo­lat pa­ti­ria­mos įtam­pos. Jos šal­ti­niai vi­siems la­bai skir­tin­gi. Ta­čiau pir­miau­siai jie yra šei­mo­je. Man per dve­jus me­tus sto­vyk­lo­se te­ko su­tik­ti šiuos:

ma­mos pa­ti­ria­mas per­var­gi­mas, no­ras grei­čiau iš­trūk­ti iš na­mų, siek­ti kar­je­ros per­si­duo­da vai­kui. Vai­kas jau­čia ma­mos pri­ori­te­tus, sie­kius, cha­o­są min­ty­se, iš­gy­ve­na kar­tu su ja ne­sau­gu­mo jaus­mą, bai­mes;

per di­de­lis rū­pes­tis, ne­lei­džian­tis vai­kui at­skleis­ti sa­vo esy­bės;

se­sės ar­ba bro­lio at­si­ra­di­mas šei­mo­je. Vy­res­nis vai­kas ne­be­jau­čia tė­vų mei­lės, ši­lu­mos, sau­gu­mo;

tė­vų sky­ry­bos – vie­na daž­niau­sių prie­žas­čių, su­ke­lian­čių vai­kų, ypač ber­niu­kų, re­gė­ji­mo su­tri­ki­mus;

per­dė­tas tė­vų mušt­ras tvar­kai ir dis­cip­li­nai, per di­de­lė el­ge­sio kon­tro­lė;

vai­ko pri­gim­čiai prieš­ta­rau­jan­ti tvar­ka ir dis­cip­li­na mo­kyk­lo­je: sė­dė­ti, ty­lė­ti, dirb­ti, klau­sy­ti, vie­šai de­monst­ruo­ti įver­ti­ni­mui sa­vo ži­nias.

Kad ir koks re­gė­ji­mo su­tri­ki­mas jū­sų vai­kui, tam yra prie­žas­tis. Ir ji ne šian­dien at­si­ra­do, o tvy­ro ke­le­rius me­tus šei­mo­je. Jei lei­si­te kri­tiš­kiau įver­tin­ti sa­vo, kaip tė­vų, el­ge­sį, nuo­sta­tas, gal­būt ra­si­te ir iš­ei­tį. Ti­kė­ti­na, kad tai pa­keis ne tik vai­ko, bet ir jū­sų pa­čių gy­ve­ni­mą.

Si­gi­ta KRIAUČIŪNIENĖ

Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos vi­ce­pre­zi­den­tė