Prieš metus dirbant pagal neformaliojo ugdymo programą ,,Šachmatai linksmai, išradingai ir aktyviai“ kilo mintis surasti visus Ukmergės piliakalnius. Surengėme tris puikius žygius po Ukmergės rajoną, tačiau surasti visų piliakalnių tąkart nepavyko.
Bet šachmatininkai užsispyrę ir ištvermingi, todėl pavasarį pasitikom su dar ambicingesniu projektu – ,,Šimtas šachmatų partijų ant šimto Lietuvos piliakalnių“. Iki Lietuvos šimtmečio paminėjimo norime užlipti ir iškelti Ukmergės vėliavą ant šimto piliakalnių. Surengėme keletą trumpų žygių ir radome dar nelankytus Ukmergės rajone esančius Zujų, Sližių, Veprių, Saliečių piliakalnius.
Aplankėm ir Jonavos, Anykščių, Širvintų, Molėtų rajonų piliakalnius. O liepos 26 dieną išvykome į kelionę nuo Ukmergės iki Sudargo, esančio pasienyje su Kaliningrado sritimi. Penkiolika šachmatų klubo „Juodasis rikis“ narių leidosi ieškoti piliakalnių palei Neries ir Nemuno krantus.
Pirmiausia užsukome į Jonavoje esantį Laukagalių piliakalnį, dar vadinamą Milžinų kalnu. Nors anksčiau Jonavos rajone lankyti piliakalniai buvo vieni geriausiai prižiūrimų, kiek teko matyti, tačiau esantis mieste buvo be nuorodų ir teko bristi per pelkes, aukštas žoles, kol užkopėm į kalną.
Užtat pasukus palei Neries upę link Kauno, neteko nei klaidžioti, nei bristi per žolynus. Visur buvo nuorodos. Labai nustebino atokiau nuo pagrindinio kelio stūksantis Mažųjų Žinėnų piliakalnis. Tai netik kalnas, bet parkas pasivaikščioti su nuostabiu vaizdu į Nerį…
Užlipome į Lepiškių, Šančių piliakalnius. Netoli Kauno buvom nustebinti Lentainių piliakalnio – nuo 30 metrų aukščio atsiveria labai gražūs Neries vaizdai, viršūnėje įrengtas bunkeris, piliakalnyje gausu aikštelių ir terasų, tad apylinkes galima apžiūrėti ir iš skirtingų vietų, ir iš skirtingų aukščių.
Kitas sustojimas – prie Nemuno Šakių rajone. Kukarskės piliakalnis nors lengvai randamas, bet apaugęs ir didelio įspūdžio nepaliko.
Toliau pasiekėm Sudargo piliakalnių kompleksą, kurį sudaro Žydkapių, Balnakalnio, Vorpilio, Burgaičių III, Pilaitės piliakalniai.
Visi žinome Kernavės piliakalnių grožį, tačiau čia buvome dar labiau nustebinti ir gamtos grožio, ir infrastruktūros: įrengta daug pavėsinių, žaidimų aikštelė, tvarkingi tualetai. Todėl čia užsibuvome šiek tiek ilgiau ir pailsėti, ir papietauti, o vaikai pažaidė žaidimų aikštelėje. Viską apeiti neužtenka net valandos. O palaipiojus laiptais, kurie, rodos, veda į dangų, entuziazmas skubėti į kitus piliakalnius mažėja.
Kirtę Nemuną užsukome į pačiame Jurbarke esantį Jurbarko piliakalnį. Jis tvarkingas, bet nuo jo nieko įspūdingo nepamatėme.
Nepraleidome progos aplankyti Panemunės ir Raudonės pilis, užlipome ir į jų bokštus.
Stipriai lyjant kopėm į Veliuonos piliakalnius – Gedimino kapo kalną ir Ramybės kalną.
Paskutinis piliakalnis buvo Seredžiuje. Nors ir per liūtį, bet į jį užlipti vertėjo. Seredžiaus piliakalnis labai didelis, o nuo jo atsiveria nuostabūs Nemuno vingiai.
Tądien aplankėme 15 piliakalnių, o iš viso – jau 45.
Piliakalnių lankymas – ne tik užlipimas ant kalno. Nesirenkam tik visiems gerai žinomų vietų, ieškom ir atrandam ir visiškai visų užmirštų gamtos kampelių.
Keliaudami susitinkam ir paklabinam vietinius žmones. Jie mums papasakoja, kaip piliakalniai atrodė anksčiau, kokie vyko archeologiniai kasinėjimai ar kaip jie buvo naikinami sovietų valdžios.
Tai, ką išgirstam iš vietinių žmonių ir ką patys pamatome, – neįkainojama patirtis ir žinios.
Virginija SAVICKIENĖ
