Artėjančios Kalėdos – tai metas, kai mūsų širdys plačiau atsiveria tiems, kam likimas nepašykštėjo išbandymų, vargo ir nepriteklių.
Pagelbėti buityje vienišiems senjorams, globoti daugiavaikes šeimas, aplankyti nakvynės namų lankytojus – tai vieni pagrindinių „Carito“ savanorių uždavinių. Ukmergės dekanate „Caritas“ siekia ne tik padėti vargstantiesiems, bet ir sutelkti žmones savanoriškai veiklai.
„Carito“ tikslas – ir materialiai paremti vargstančiuosius, ir įsiklausyti į juos, išgirsti jų gyvenimo istorijas, suprantant poreikius“, – sako Ukmergės dekanato „Carito“ koordinatorė Kristina Daveikienė.
Kokias pagrindines veiklas šiuo metu įgyvendinate Ukmergės „Carite“?
Dvejus metus įgyvendinome Kauno arkivyskupijos „Carito“ projektą: „Mainai: patirtis ir jaunystė informacinių technologijų srityje“, kurio tikslas – vyresnio amžiaus žmonių gebėjimų stiprinimas informacinių technologijų srityje, įtraukiant jaunimą. Šiemet 8 jauni savanoriai mokė 17 senjorų, kaip naudotis išmaniosiomis priemonėmis. Dalis vyresnio amžiaus asmenų yra vieniši. Vaikai, anūkai gyvena kituose miestuose, dėl to tapo svarbu pamokyti, kaip su jais bendrauti nuotoliu, kaip internetu sumokėti sąskaitas ar užsiregistruoti pas gydytoją. Projektą finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Šiais metais įgyvendinome projektą „Kauno arkivyskupijos „Carito“ institucinis stiprinimas“. Pastoracinės tarybos nariai rinkosi į tris susitikimus, skirtus apžvelgti Ukmergės dekanato „Carito“ esamą situaciją, išgryninti poreikius ir numatyti ateinančių metų veiklos kryptis. Kitiems metams numatytos veiklos sritys: vienišų žmonių užimtumas ir išklausymo tarnystė. Išklausymo tarnystė reiškia išgirsti žmogaus poreikį, problemą, tada atsiliepti, stengtis tinkamai nukreipti. Buvo nutarta išklausyti žmonių telefonu, o esant poreikiui organizuojamas asmeninis susitikimas. Vienišų žmonių užimtumo tikslas – įtraukti vienišus parapijiečius į pastoracinę veiklą liturgijos metu. Projektas taip pat finansuojamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.
Kaip apibūdintumėte nepriteklius patiriančių žmonių padėtį Ukmergės dekanate? Kokios yra vilties vietos – pagalbos teikimo galimybės?
Pasak vyskupo augziliaro Sauliaus Bužausko, vargstančių žmonių visada buvo ir bus, todėl mūsų dėmesys, atjauta, pagalba jiems yra būtini.
Bendruomenės vargstantieji yra globojami savivaldybės, bažnyčios bendruomenės „Carito“, nevyriausybinių organizacijų, skiriant paramą buities reikmėms patenkinti, teikiant jiems paramą maistu, daiktais. Sudėtingiausia vyresnio amžiaus žmonėms, kurie gauna ribotas pajamas ir jų trūksta vaistams, gydymui. Ukmergės „Caritas“ padeda sunkumus patiriantiesiems iš aukų, sutelktų iš bažnyčiose esančių aukų dėžučių, gautų akcijos „Gerumas mus vienija“ metu už rankų darbo žvakeles ir kitų aukų.
Be materialių siekiame atpažinti ir kitus vargstančiųjų poreikius. Svarbu suprasti, kaip jie jaučiasi, įsiklausyti ir išklausyti jų gyvenimo istorijas bei priimti kaip vertingas kiekvieno Dievo vaiko patirtis. Toks viltingas požiūris padės skleisti šviesą ir džiaugsmą.
Pasidalinkite savo patirtimi, lankant sunkiau besiverčiančias šeimas.
„Carito“ pagalbos prireikia tokioms šeimoms, kurios susiduria su neįprastais sunkumais, pavyzdžiui, sutuoktinio netektis daugiavaikėje šeimoje, sunki daugiavaikės vienišos mamos liga. Tik kartu bendradarbiaujant su šeima ir pamažu įveikiant sunkumus šeimos atsitiesia ir ištveria išbandymus.
Kokios pagalbos šioms šeimoms labiausiai trūksta?
Socialiai pažeidžiamoms daugiavaikėms šeimoms, kuriose vaikus augina tik vienas iš tėvų, turėtų būti skiriamas itin didelis dėmesys, priežiūra, pasiūloma reikalinga pagalba, kurią konkrečiai galėtų įvardyti daug vaikų auginantys vieniši tėčiai arba mamos.
Galiu pasidalinti vienišos motinos istorija. Ji ilgą laiką ieškojo jos esamai situacijai tinkamo darbo. Darbdaviai siūlė pamaininį, kurio grafiko ir vaikų priežiūros laiko nebuvo įmanoma suderinti. Juk mažylius reikia laiku nuvesti į darželį, į pradines klases, taip pat parvesti namo. Negalėdama ilgą laiką įsidarbinti ji turėjo gyventi itin skurdžiai iš labai menkų pajamų. Tik vaikams paaugus ji galėjo įsidarbinti.
Kaip, jūsų nuomone, galima padėti šeimoms, susiduriančioms su sunkumais?
„Caritas“ gali skirti dėmesį nepriteklius patiriančioms šeimoms, ne tik pagelbėti materialiai, bet ir priminti, jog, norint įveikti gyvenimo sunkumus, reikia semtis stiprybės iš tikėjimo ir maldos. Taip pat savanoriai gali pasirūpinti vaikų užimtumu, tokiu būdu išleisdami vaikų tėtį ar mamą atlikti reikalingus darbus.
Kaip savanorystė praturtina ne tik globojamas šeimas, bet ir pačius savanorius?
Nauda išties abipusė. Savanoriai šiose tarnystėse gali suteikti pagalbą – pagloboti vaikus, o jų tėvai tuo metu gali pailsėti arba įgyvendinti savo planus. Patys savanoriai dalinasi, jog apsilankymas daugiavaikėje šeimoje jiems suteikė džiaugsmo pabūti vaikų klegesio apsuptyje.
Koks jūsų palinkėjimas „Caritui“?
Norėčiau, kad turėtume atsakingų, ilgesniam laikui įsipareigojančių savanorių ir kad suplanuotos „Carito“ veiklos vyktų ramiai ir sklandžiai.
Interviu parengė Kauno arkivyskupijos „Caritas“
