Šunis iš­keis­tų tik į šil­tą būs­tą

Kiek­vie­nas mies­tas tu­ri sa­vo įžy­my­bę – keis­tuo­lį, gy­ve­nan­tį pa­gal sa­vo su­si­kur­tas tai­syk­les. Iš­si­ski­rian­tį iš ap­lin­ki­nių ne tik su­pra­ti­mu apie su­pan­tį pa­sau­lį, bet ir iš­vaiz­da. Jo­a­ną Če­reš­kie­nę, ku­rią Uk­mer­gė­je pa­žįs­ta ir jau­nas, ir se­nas, žur­na­lis­tai ap­lan­kė pir­mą kar­tą.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ap­si­lan­kė­me pas dau­ge­liui uk­mer­giš­kių ge­rai pa­žįs­ta­mą ne­di­du­kę, nuo­lat be­si­šyp­san­čią ir, at­ro­dy­tų, gy­ve­ni­mu vi­suo­met pa­ten­kin­tą mo­te­riš­kę. Ke­le­tą kar­tų kei­tu­si sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, iš būs­to Kau­no gat­vė­je prieš ket­ve­rius me­tus at­si­kraus­tė į na­me­lį „Le­li­jos“ so­dų ben­dri­jo­je.

Vie­nas Jo­a­nos Če­reš­kie­nės šu­ne­lis jau tu­ri skie­pų pa­žy­mė­ji­mą. Ji pa­si­ry­žu­si pa­skie­py­ti vi­sus sa­vo au­gin­ti­nius.

Jo­a­na Če­reš­kie­nė be­veik nie­kuo­met ne­si­ski­ria su sa­vo ve­ži­mai­čiu.
Au­to­rės nuotr.

J. Če­reš­kie­nę pa­vy­ko su­ras­ti tik iš an­tro kar­to ir tik pa­va­ka­ry. Pa­si­ro­do, kiek­vie­ną mie­lą ry­tą ji ke­liau­ja į mies­tą mais­to sau ir dau­gy­bei sa­vo au­gin­ti­nių. Jau dau­ge­lį me­tų ji ne­si­ski­ria su pa­grin­di­ne sa­vo „trans­por­to prie­mo­ne“ – vai­kiš­ku ve­ži­mė­liu. Taip ir pro­duk­tų neš­ti ne­rei­kia, ir ką nors ver­tin­go ra­dus įsi­mes­ti ga­li­ma, ir ei­ti leng­viau įsi­ki­bus. Kol pen­ke­tą ki­lo­met­rų pir­myn ir tiek pat at­gal ne­sku­bė­da­ma nu­va­žiuo­ja – va­ka­ras ant no­sies.

Kai at­vy­ko­me, Jo­a­na sto­vė­jo ne­to­li sa­vo na­me­lio ir sve­tin­gai šyp­so­jo­si. Ta­čiau mes ne­tu­rė­tu­me jaus­tis iš­skir­ti­niai. La­bi­na­si J. Če­reš­kie­nė su vi­sais su­tik­tai­siais – net su pra­va­žiuo­jan­čių au­to­mo­bi­lių vai­ruo­to­jais. Ne­krei­pian­ti dė­me­sio ji ir į tai, kad be­veik nie­kas į jos šyp­se­ną ar pa­si­svei­ki­ni­mą ne­at­sa­ko. „Tik­riau­siai ne­pa­ste­bi“, – ne­su­ka sau gal­vos dėl ap­lin­ki­nių ne­man­da­gu­mo mū­sų pa­šne­ko­vė.

Vi­sų va­di­na­ma Ja­ne ar­ba tie­siog Če­reš­kie­ne sep­ty­nias­de­šimt ket­ve­rių me­tų an­trą ne­įga­lu­mo gru­pę tu­rin­ti mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad bū­si­me be­ne pir­mie­ji, pa­va­di­nę ją Jo­a­na. Sa­ko, kad yra se­niai su­si­gy­ve­nu­si su Ja­nės var­du. Na­tū­ra­lu jai at­ro­do ir tai, kad Uk­mer­gė­je ją pa­žįs­ta ir se­nas, ir jau­nas. Jau ne vie­ną de­šimt­me­tį jau­čia­si tik­ra mies­to įžy­my­be. Tai jos nė kiek ne­trik­do. „Ge­rai man“, – tars­te­li ne­si­skųs­da­ma dėl kar­tais ne vi­sai ma­lo­nių už­gau­lio­ji­mų ir re­pli­kų, ku­riais pa­pras­tai „ap­do­va­no­ja­mi“ keis­tuo­liai. Ma­no, kad dau­ge­lis ją pa­žįs­ta, nes vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo „vie­šas as­muo“ – šla­vė mies­to gat­ves. Anot jos pa­čios, iš­dir­bo dau­ge­lį me­tų net ne­iš­ei­da­ma atos­to­gų. Pir­mos gru­pės ne­ga­lią tu­rin­ti mo­te­ris jau se­niai „su­si­vei­kė“ an­trą gru­pę – kad ga­lė­tų dirb­ti. Na­mai vi­suo­met bū­da­vo pil­ni vai­kų ar anū­kų, ku­riuos jai tek­da­vo iš­lai­ky­ti. Mies­te­lė­nų nuo­mo­ne, dar­bą at­lik­da­vu­si ne­pri­ekaiš­tin­gai – jos šluo­ja­mo­se gat­vė­se šiukš­lės ne­pa­ma­ty­si.

Ta­čiau žiū­rint į pa­čią mo­te­riš­kę bei jos na­me­lio kie­mą, apie tvar­kin­gu­mą kal­ba ne­si­su­ka. Van­dens se­niai ne­ma­tęs vei­das, plau­kai – šu­kų, o nuo pur­vo su­sti­ru­si skran­da ap­li­pu­si dar ir šu­nų vil­na. Ke­le­to met­rų at­stu­mu net gry­na­me ore tvy­ran­tis ne­praus­to kū­no kva­pas by­lo­ja apie tai, kad mo­te­ris ne­si­lai­ko nė mi­ni­ma­liau­sių hi­gie­nos tai­syk­lių. Jo­a­na-Ja­nė pri­si­pa­ži­no ne­si­prau­su­si jau ke­le­tą me­tų…

Mū­ri­nio dvi­aukš­čio na­me­lio kie­mas – ap­au­gęs aukš­ta žo­le bei krū­mokš­niais. Kaip ir vi­sas so­do skly­pas, ku­ria­me ne tik gė­ly­no – jo­kio dar­žo nė kva­po. Pri­ėjus ar­čiau, už tik­riau­siai nuo pat sa­vi­nin­kės ap­si­gy­ve­ni­mo šia­me na­me ne­va­ly­tų lan­gų, pa­si­gir­do jos au­gin­ti­nių „kon­cer­tas“. Be­ne tris­de­šim­ties šu­nų ir ka­čių „kon­cer­tai”, ai­din­tys iš na­me­lio, jau ku­rį lai­ką ne­duo­da ra­my­bės kai­my­nams.

J. Če­reš­kie­nė nei­gia lai­kan­ti tris­de­šimt au­gin­ti­nių. Anot jos, už kar­to­no lakš­tais už­dangs­ty­tų na­mo lan­gų kniau­kia, lo­ja ir cy­pia „tik“ sep­ty­ni šu­nys ir ke­tu­rios ka­tės. Bet ku­riuo at­ve­ju – „ūkis“ ne­ma­žas – jo iš­lai­ky­mui se­no­lė ir iš­lei­džia di­des­nę da­lį sa­vo pen­si­jos. Pa­klaus­ta, kiek gi jos gau­nan­ti, il­go­kai pa­gal­vo­ju­si pri­si­pa­ži­no nė ne­ži­nan­ti. Nors ir nė­ra be­raš­tė, skai­ty­ti mo­ka. Ti­ki­no, kad ki­ta­dos net pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja dir­bo…

Vi­są pen­si­ją pa­lie­kan­ti vie­no­je pri­va­čio­je mais­to pre­kių par­duo­tu­vė­je. Jos sa­vi­nin­kas ne­va duo­dan­tis sa­vo klien­tei pre­kes sko­lon, o to­ji, ga­vu­si pen­si­ją, ją vi­są jam ir ati­duo­dan­ti. Jo­a­na-Ja­nė iš pur­vi­nos ser­mė­gos ki­še­nės iš­trau­kia „do­ku­men­tą“ – po­pie­riaus la­pą, ku­ria­me ke­liais stul­pe­liais ri­kiuo­ja­si dvi­žen­kliai skai­čiai. To­kia, at­seit, „sko­la“ su­si­da­riu­si pa­slau­giam par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kui, ku­ris jai pats nu­per­ka net „zom­ką ar­ba kas­tu­vą“. Jo­kio pa­aiš­ki­ni­mo, už ko­kias pre­kes neat­si­skai­ty­ta, tik pli­ki skai­čiai, ku­riais pa­šne­ko­vė tu­rin­ti ak­lai pa­si­ti­kė­ti. Ir pa­si­ti­ki: „Jis tei­sin­gai vis­ką su­ra­šo.“

Se­no­lė sa­ko, kad taip elg­tis ją ver­čian­tis at­sar­gu­mas. Gy­ve­ni­mo ne kar­tą pa­mo­ky­ta mo­te­ris sa­ko pi­ni­gus lai­ky­ti na­muo­se bi­jan­ti. „Jie gi vis­ką pra­ger­tų“, – tvir­ti­na. Mat kar­tu iki šiol gy­ve­nu­si duk­tė Ire­na Sta­šins­kie­nė su žen­tu, jei tik ran­da juo­dai die­nai už­kiš­tą li­tą, ne­dels­da­mi „kon­fis­kuo­ja“. „Bu­vau po ki­li­mė­liu še­šias­de­šimt li­tų pa­slė­pu­si – ir tuos su­ra­do“, – skun­dė­si pa­šne­ko­vė.

J. Če­reš­kie­nė pa­sa­ko­ja kry­žiaus ke­lius per­ėju­si su to­kiais gy­ven­to­jais, kol juos iš­pra­šiu­si su ki­tų gi­mi­nai­čių bei įga­lio­ti­nio pa­gal­ba. Duk­ra su žen­tu, sa­va­va­liš­kai už­ėmę na­me­lio man­sar­dą, prie­globs­tį daž­nai pa­siū­ly­da­vo pa­na­šaus plau­ko drau­gams. Du kar­tus net me­di­kų pa­gal­bos se­no­lei pri­rei­kė, kai gir­tas žen­tas ran­ką pa­kė­lė. Kom­pa­ni­ją ir prie bu­te­lio, ir „auk­lė­jant“ mo­ti­ną, vy­rui pa­lai­ko ir Ire­na. At­smau­ku­si ser­mė­gos ran­ko­vę, pa­šne­ko­vė pa­ro­dė įkan­di­mo žy­mes ant vi­di­nės dil­bio da­lies. „Ire­nos dar­bas“, – pa­sak Jo­a­nos, nie­kur ne­dir­ban­čiai po­re­lei ne­už­ten­ka, kad mo­ti­na juos mai­ti­na – gvie­šia­si ir į ne­ma­žą so­do mū­ri­nu­ką. Ji liūd­nai pri­pa­ži­no, kad dau­gia­vai­kė­je jų šei­mo­je – kas stip­res­nis, tas vir­šes­nis. Ne vie­ną nak­tį iš­va­ry­ta iš na­mų klai­džio­jo so­dų ben­dri­jos ta­ke­liais. „Ire­na iš­va­ry­da­vo lau­kan. Aš net ko­jas nu­šal­da­vau vaikš­čio­da­ma…“

Pa­sak se­no­sios, nie­kur ne­dir­ban­tys su­tuok­ti­niai „gau­do ka­ti­nus, lu­pa ir vie­toj broi­le­rių į par­duo­tu­vę pri­duo­da“. „Ap­link na­mus, rū­sy pil­na ka­ti­nų skū­rų mė­to­si“, – ji dar il­gai pa­sa­ko­jo ma­kab­riš­ką ka­ti­nų žu­dy­mo is­to­ri­ją. Ta­čiau ei­ti į so­dą tik­rin­ti jos žo­džių ne­si­ry­žo­me…

Kiek gi iš tik­rų­jų mo­te­ris tu­ri vai­kų, iš­si­aiš­kin­ti ne­pa­vy­ko. Ji pa­ti ti­ki­na, kad pa­gim­dė jų bent dvi­de­šimt sep­ty­nis, tik pa­ti ne­au­gi­no – „vi­sus pa­im­da­vo in­ter­na­tan“. Nė vi­sų var­dų ne­pri­si­me­nan­ti. Del­tu­vos se­niū­ni­jos se­niū­no Sal­vi­jaus Stim­bu­rio ži­nio­mis, Jo­a­na tu­ri tris vai­kus. Al­ko­ho­lio vi­są gy­ve­ni­mą į bur­ną ne­iman­ti, ne­rū­kan­ti mo­te­ris sa­ko ne­ži­nan­ti, ko­dėl jos vai­kai klyst­ke­liais nu­ė­jo. „Gal kal­tas in­ter­na­tas. Die­vas ži­no, kaip bū­tų, jei bū­tų ne­at­ėmę“, – gi­liai at­si­dūs­ta.

Jos ir jos au­gin­ti­nių „būs­ti­nė­je“ se­niū­nas ne­se­niai ap­si­lan­kė, ly­di­mas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo. „Aiš­ku, kad kai­my­nams tik­ras var­gas toks lo­jan­tis ir kniau­kian­tis „zo­o­lo­gi­jos so­das“, bet gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lės to­kių at­ve­jų ne­nu­ma­to. Nuo­sa­va­me na­me lai­ko­mų gy­vū­nų skai­čius nė­ra ri­bo­ja­mas. O jie, ma­to­si, pa­šer­ti, kai­liai bliz­ga. Jo­kių iš­se­ki­mo po­žy­mių“, – įspū­džiais da­li­jo­si se­niū­nas. Pa­lai­dų šu­nų taip pat ne­si­ma­tė. Ka­dan­gi nė vie­nas gy­vū­nas nė­ra skie­py­tas, jam be­li­ko J. Če­reš­kie­nę per­spė­ti, kad pa­ti pa­si­rū­pin­tų vak­ci­na­ci­ja.

J. Če­reš­kie­nė ne­pri­eš­ta­ra­vo, ne­si­gin­či­jo – rei­kia tai rei­kia. „Įsi­so­di­no“ vie­ną sa­vo au­gin­ti­nį į ve­ži­mai­tį ir nu­lin­ga­vo į ve­te­ri­na­ri­jos gy­dyk­lą. Pa­skie­pi­jo šu­nį, par­si­ve­žė, o vak­ci­na­ci­jos pa­žy­mė­ji­mą, iš­duo­tą Ciu­cio var­du, tarp svar­bių do­ku­men­tų – na­mo nuo­sa­vy­bės pa­žy­mė­ji­mo, sko­los už pro­duk­tus są­ra­šo – lai­ko gi­lio­je ki­še­nė­je. To­kia pa­ti pro­ce­dū­ra, jos tvir­ti­ni­mu, lau­kia ir ki­tų ke­tur­ko­jų.

Sa­vo fer­mos at­si­sa­ky­ti Jo­a­na sa­ko ne­ke­ti­nan­ti. Ti­ki­na, jog tik šu­nų dė­ka per žie­mą ne­kū­re­na­ma­me na­me ne­su­ša­lo, mat kros­nis na­me nors ir yra, sie­ne­lė ne­šy­la, kiek be­kū­ren­tum. „At­ei­nu su­ša­lu­si, su­si­glau­džiam vi­si – ir ne­be­šal­ta. Šu­nys ap­džio­vi­na“, – sa­vo šu­ny­no pa­skir­tį aiš­ki­na per­žiem ne­kū­re­na­mo na­me­lio šei­mi­nin­kė Jo­a­na Če­reš­kie­nė. Su­si­re­mon­tuo­ti kros­nies gar­bin­go am­žiaus bei ne­įga­li se­no­lė sa­ko tik­rai ne­be­pa­jėg­sian­ti. „At­va­žiuo­kit žie­mą pa­žiū­rėt. Čia gi le­das sto­vi“, – tvir­ti­na, kad jo­kiais per­ša­li­mais ar gri­pais nie­kuo­met ne­ser­gan­ti, nes „šu­nys gy­do“.

Pri­si­pa­žįs­ta pa­ti val­gan­ti tik vie­ną kar­tą per die­ną. Duo­na, ma­ka­ro­nai, pie­nas – pa­grin­di­niai pro­duk­tai. Nie­ko, „kas gy­va“, J. Če­reš­kie­nė ne­val­go. „Pir­ma pa­še­riu šu­niu­kus“, – sku­biai pa­aiš­ki­na. Au­gin­ti­niai gau­na nuo šei­mi­nin­kės sta­lo – tų pa­čių ma­ka­ro­nų, ta­čiau net du kar­tus – pus­ry­čius ir va­ka­rie­nę.

Da­bar di­džiau­sia se­no­lės sva­jo­nė gau­ti šil­tą būs­tą „iš val­džios“. Bu­tą Kau­no gat­vė­je už sko­las sy­kį pra­ra­du­si da­bar die­va­go­ja­si mo­kė­sian­ti pra­gy­ven­ti iš pen­si­jos. Mai­nais už vie­no kam­ba­rio bu­te­lį J. Če­reš­kie­nė tai pa­čiai „val­džiai“ abiem ran­kom ati­duo­tų da­bar jai pri­klau­san­tį mū­ri­nu­ką.

Tuo rei­ka­lu su vil­ti­mi my­nė ir sa­vi­val­dy­bės slenks­tį. „Val­džia pa­sa­ko: tu­ri bu­tą ir sė­dėk. Kad ne­kū­re­na­mas – jiems ne gal­voj“, – sa­vo vi­zi­tu pas val­džią ne­li­ko pa­ten­kin­ta. Pra­si­ta­rus apie ga­li­my­bę šil­tai gy­ven­ti glo­bos na­muo­se, se­no­lė su­irz­ta: „Nie­ka­da gy­ve­ni­me už jo­kius pi­ni­gus. Ten tik žmo­nes žu­do.“ Pa­sa­ko­ja, jog te­ko dirb­ti vie­nuo­se glo­bos na­muo­se. „Vir­ši­nin­kas nu­ve­dė prie vie­nos mirš­tan­čios ir lie­pė no­sį ir bur­ną jai už­spaus­ti. Dar pa­gąs­di­no, kad sta­žą nu­brauks“, – pa­gau­gai nu­ga­ra nu­ei­na nuo to­kių Jo­a­nos is­to­ri­jų.

Da­bar, pa­vy­kus iš na­mo iš­kraus­ty­ti nuo­mi­nin­kus-ap­si­šau­kė­lius, Jo­a­na leng­viau at­si­kvė­pė. Anot jos, mė­gau­ja­si lais­ve. Par­duo­tu­vė­je nu­si­pir­ku­si mui­lo, skal­bi­mo mil­te­lių, at­si­ne­šu­si iš šu­li­nio van­dens, pa­si­ry­žo šva­ri­ni­mo­si pro­ce­dū­roms. Ap­si­kuo­pu­si na­mus, ža­da žiū­rė­ti kai­my­nės do­va­no­tą te­le­vi­zo­rių, ku­rio dar nė kar­to ne­bu­vo įsi­jun­gu­si. Sa­ko ap­si­lan­ky­sian­ti ir „Hu­ma­nos“ par­duo­tu­vė­je – mat pal­tą, ku­rį tu­rė­jo, duk­tė į bu­te­lį iš­mai­nė.

Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Val­do­nė Gi­nai­tie­nė sa­ko, kad jų sky­riaus spe­cia­lis­tai nė kar­to nė­ra lan­kę­si pas J. Če­reš­kie­nę. Mat jai ne­pri­klau­so jo­kia pa­ra­ma, ji gau­nan­ti vi­sai ne­ma­žą pen­si­ją – dau­giau kaip sep­ty­nis šim­tus li­tų. Be to, se­no­lė ir ne­pra­šan­ti jo­kios pa­ra­mos. Iš­sky­rus tą ne­lem­tą šil­tą bu­tą, ku­ria­me ga­lė­tų iš­gy­ven­ti be šu­nų…

Sa­vi­val­dy­bės ūkio sky­riaus vyr. spe­cia­lis­to Kęs­tu­čio Lu­ko­še­vi­čiaus kal­ba la­bai trum­pa: „Po­niai Jo­a­nai so­cia­li­nis būs­tas ne­pri­klau­so, nes ji tu­ri nuo­sa­vą na­mą.“