Jogviluose gyvenanti garbaus amžiaus ponia Vladislava sulaukė ypatingos dovanos. Apsirūpinti vandeniu sunkiai galėdavusi moteris dabar turi savo šulinį. Jis atsirado padėti senolei panorusios ukmergiškės Vilijos Šabunkaitės ir jos pakviestų aukoti žmonių pastangomis.
Žinoma menininkė, papuošalų kūrėja Vilija, gamtos prieglobstyje įsikūrusi sveikos gyvensenos šalininkė, džiaugiasi, kad Vladislava šulinį jau turi.
Pasakojo neseniai sužinojusi apie šią moterį ir jos rūpesčius: „Eidama nuo upės, kur kiekvieną rytą maudausi, sutikau vyrą, prisikrovusį vandens bambalių ant dviračio. Galvojau – dėl sausros tiek nešasi. Tačiau užkalbintas jis papasakojo, kad veža mamai, gyvenančiai miške ir neturinčiai vandens. Sakė gerti perkantis iš parduotuvės, bet dažniausiai neša iš upės – daržams, kitoms reikmėms. Žiemą, upės krantams užšalus, būna blogai. Tenka visur apsistatyti buteliais.“
Pasakojimo sujaudinta Vilija nusprendė susipažinti su jo mama Vladislava Šidlauskiene ir jai padėti. Sužinojo, kad Jogviluose gyvenančios našlės namai yra vienkiemyje, šalia nėra jokio vandens telkinio.
Moterys susidraugavo, Vladislava Vilijai papasakojo apie savo gyvenimą. Ji – tremtinė, išduotas pažymėjimas, įrodantis, kad yra pripažinta nukentėjusia nuo 1939–1990 m. okupacijų.
Vilija tikina, kad gyvename laisvoje Lietuvoje, kur mūsų senoliai neturi būti užmiršti. Todėl moters istorija, kviesdama atsiliepti geros valios žmones, ji pasidalijo ir socialiniame tinkle internete.
Už kibirą – 4 kapeikos
Vladislava, kurios mergautinė pavardė Zinkevičiūtė, gimė 1938 m. sausio 22 d. Jogvilų kaimo vienkiemyje. Jos gyvenimas buvo pilnas išbandymų: II pasaulinis karas, nelengvas pokaris ir sunki tremtis, kurią mažoji Vladislava išgyveno su savo tėveliais Igarkoje.
Tremtyje praleido 10 metų. Prisimena, kaip vandenį tekdavo neštis apie kilometrą, o už kiekvieną kibirą reikėdavo sumokėti 4 kapeikas. Vanduo, sako Vilija, Vladislavos šeimoje būdavo tarsi gyvybės eliksyras, kurio kiekvienas lašas buvo vertinamas ir tausojamas.
Į savo mylimus Jogvilus Vladislava grįžo su mamytės palaikais. Savi namai buvo apniokoti, šulinys – sunaikintas neatstatomai. Gerai, pasakojo Vilija, kad aptiko miške tekantį šaltinėlį.
Tapo nepasiekiamas
„Bėgo metai, Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma, žemės ir miškai susirado savo šeimininkus. Valstybinis šaltinėlis jau priklausė nebe visiems, o valstybei, tai reiškia – valdžiai. Įstojus į ES atsirado pinigų, prasidėjo renovacijos, kelių gerinimas ir t. t. Prieš keletą metų prasidėjo greitkelio A2 renovacija ties Ukmerge (ten buvo daromi viadukas ir pėsčiųjų tiltas virš autostrados) – ten, kur netoliese ir gyveno Vladislava ir tekėjo šventasis šaltinėlis, kaip jį pati vadino. Viskas vyko pagal griežtus reikalavimus: kad šaltinėlis netrukdytų darbams, jo vaga buvo nukreipta kažkur link Šventosios upės, ir jis tapo Vladislavai nebepasiekiamas. Viskas įstatymiškai teisinga, viskas valdininkų rankose, ir kam gi rūpi kažkokia našlė tremtinė, gyvenanti vienkiemyje… Niekas net nepasidomėjo, kaip be vandens gyvens garbaus amžiaus (80 m.) tremtinė“, – feisbuke viešai piktinosi Vilija.
Aukojo ne vien ukmergiškiai
Apie visa tai ji papasakojo ir aukoti šuliniui žmones pakvietė dar liepos pradžioje. Pati, sako, ėmusi „minti kelius į savivaldybę“. Neslepia – iš pradžių nebuvo lengva, teigia susidūrusi ir su abejingumu.
„Labai skausmingai sureagavau. Sakau – vyrai, o jeigu jūsų mamai taip būtų… Tačiau padėti pažadėjus merui pasidarė saugu, jo žodis pasirodė svarus“, – kalbėjo pašnekovė.
„Savivaldybė pažadėjo prisidėti puse sumos. Iš viso reikėjo 1 500 eurų, – pasakojo ji. – Buvo atidaryta speciali sąskaita, iš visos Lietuvos žmonės aukojo: kas 20, 30, kas 100 eurų – visaip davė. Turėjom galimybę internete stebėti, kas kiek pervedė.“ Pačios senolės vaikai finansiškai nepajėgūs pagelbėti mamai, tačiau, anot Vilijos, labai prisideda fiziniu darbu.
„Vladislava labai jaudinosi, sakė, kad jai nepatogu, jog šitaip padeda svetimi žmonės. Kadangi kiek seniau turėjo tvarkyti stogą, reikėjo daug pinigų ir pati jų nebeturi. Dėl šulinio viskas buvo daroma oficialiai, yra sąskaita faktūra ir kiti dokumentai. Aš aukas surinkau, o prašymus abidvi rašėm, ji visur dalyvavo. Labai šviesi moteris, smarkiai susidraugavom, tapom kaip giminaitės“, – šypsosi Vilija.
Dėkoja už gerumą
Gerų darbų rezultatais ir žmonių gerumu neseniai ji ir vėl pasidžiaugė internete. Čia dėkoja visiems aukotojams, mini Vilijos Andriūnienės, Aivaro Pranausko, Justės Kantauskaitės, Sandros Kozlovienės, Rasos Norvaišaitės, Germano Vengraičio, Eglės Nečiūnienės, Liudmilos Ratovič, Gintaro Lukšio, Aistės Lukšytės pavardes.
„Noriu ypač padėkoti ūkininkams tėčiui ir sūnui Valentinui ir Aurimui Geniams, kurių paaukota suma žymiai palengvino šulinio atsiradimą“, – sakė pašnekovė.
„Ir šulininkai – vietiniai vyrai – labai puikūs, viską padarė per dvi dienas. Šulinys – ant šaltinio gyslos, bus labai geras, kokybiškas vanduo“, – Vilijai smagu, padėjus išpildyti šią svajonę.
