Tarp objektų, dėl kurių gautas Valstybinės kultūros paveldo komisijos pritarimas skelbti juos kultūros paminklais, įrašyti sukilėlių kapai Ukmergės rajone.
Tai – 1831 m. žuvusių sukilėlių kapai, esantys Deltuvos seniūnijoje, netoli Dovydiškių kaimo, Ratkalnio miške. Dar jie vadinami Skerdimų, Majako kalnu.
Lig šiol tai buvo valstybės saugomas nacionalinės reikšmės istorinis ir memorialinis kultūros paveldo objektas.
Nuo 2005 m. Lietuvos kultūros paminklais skelbiami tik itin reikšmingi nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai. Juos, pritarus Valstybinei kultūros paveldo komisijai, kultūros ministro teikimu skelbia Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Paminklo, skirto žuvusiems sukilėliams, vienoje pusėje matyti Vyčio kryžius, kurio abiejose pusėse pritvirtinta perskirta metalinių skaičių data: „1831“, o kitoje – paminklo statytojų monogramos, virš kurių pritvirtinta iš geležies padaryta data: „1935“.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1831 m. vieno sukilimo vadų grafo Karolio Zaluskio vadovaujami sukilėliai buvo užpulti caro kariuomenės ir išžudyti pievoje prie Šventosios. Žuvusiuosius vietos gyventojai palaidojo kalvoje.
1830–1831 m. sukilimas Rusijos imperijoje kilo dėl nepasitenkinimo 1815 m. Konstitucijos ribojimu, represijomis, ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją.
Sukilimas prasidėjo Varšuvoje 1830 m. lapkričio 29 d. Vienas jo tikslų − Lenkijos ir Lietuvos federacijos atstatymas.
Nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinio sunaikinimo ir Rusijos okupacijos 1795-aisiais tada buvo praėję labai nedaug laiko – vos 35-eri metai.
Sukilimo kariuomenės vadu paskirtas Benediktas Dobroslavas Kalinauskas.
Praėjus pusmečiui nuo sukilimo pradžios sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, jie išsirinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus. Tačiau planas nepavyko.
1832 m. daugumai sukilėlių teko išsiskirstyti, vadai buvo nubausti mirtimi, aktyvūs dalyviai ištremti. Numalšinusi sukilimą caro valdžia siekė užgniaužti bet kokias Lietuvos ir Lenkijos bajorų puoselėjamas valstybingumo idėjas.
Ypač griežtas represijas caro valdžia taikė kultūrai bei švietimui: panaikinta Vilniaus švietimo apygarda, uždaryta daug mokyklų, sugriežtinta cenzūra. Valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, pareigūnais buvo skiriami rusai.
Lietuvos Statutą greitai pakeitė Rusijos įstatymai ir teismai. Valdžia ribojo Katalikų bažnyčios veiklą, uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, atiminėjo jų žemes. Siekiant iš atminties ištrinti net Lietuvos vardą, buvusias LDK žemes imta vadinti Vakarų gubernijomis.
Vyriausybė skelbia, kad saugant XIX–XX a. Laisvės kovų atmintį kultūros paminklais šalyje šiemet paskelbta 10 objektų.
Tarp tų, kuriems bus suteiktas šis vardas, be minėtų sukilėlių kapų Ukmergės rajone, – 1863–1864 m. sukilėlių kapai Šilalės r., partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago ir pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietė Varėnos r., Lietuvos partizanų vadavietė Raseinių r., Pietų Lietuvos partizanų srities vadavietė netoli Druskininkų.
Pasak ministrės pirmininkės patarėjos kultūros klausimais dr. Gabrielės Žaidytės, Laisvės kovos primena sunkiausius ir labai reikšmingus modernios Lietuvos istorijos įvykius, kurių tinkamas atminimas ir susijusių objektų apsauga yra pagarbos duoklė kovojusiems ir žuvusiems už laisvę. Tai yra ir mūsų kaip valstybės ir visuomenės garbės reikalas, juolab matant tai, kad Laisvės kovų dalyviai yra tapę, o kartais ir fizinės jų atminimo vietos tampa priešiškų autokratinių režimų taikiniu.
Reikšmingiausių Laisvės kovas įprasminančių kultūros paveldo objektų pripažinimas kultūros paminklais įtrauktas į Vyriausybės nutarimu patvirtintą XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų tyrimų ir jų sklaidos, šių kovų įamžinimo 2024–2026 m. veiksmų planą.
„Ukmergės žiniose“ esame išsakę žmonių pastabą, kad sukilėliams skirtas paminklas Deltuvos seniūnijoje, Ratkalnio miške, yra apaugęs kerpėmis, apleistas.
Deltuvos seniūnas Gintaras Radzevičius tąsyk atkreipė dėmesį, kad paminklas yra miške. O tokiomis sąlygomis bet koks paminklas apauga samanomis. Nėra patogus ir privažiavimas – seniūnijai jis nepriklauso, yra privačių asmenų.
Seniūnijos darbuotojai vasarą teritoriją apšienauja, talkų metu moksleiviai sutvarko aplinką.
Kad nuošaliai esantį paminklą metams bėgant paslėpė miškas kai kas vadina sėkme, padėjusia jam išlikti sovietmečiu, kai tokie lietuvybę puoselėjantys objektai buvo masiškai naikinami.
UŽ inf.
