Ukmergiškei gydytojai odontologei Laurai Petrovai patirtis, įgyta dirbant Norvegijos odontologijos klinikoje, buvo ir naudinga, ir graudi.
Sako, jog grįžus liūdniausia dėl to, kad dėl daugelio modernios įrangos bei priemonių trūkumo mūsų odontologijos kabinetuose ją sunku pritaikyti kasdieniniame darbe.
Prieš penkerius metus studijas baigusiai specialistei praktika Leardalio privačioje klinikoje buvo puikus startas pradedant medikės karjerą.
Ukmergės ligoninėje Odontologijos paslaugų skyriuje šiuo metu vedėja dirbanti L. Petrova juokauja savo kailiu patyrusi, jog prie gero priprantama labai greitai. Mat kultūrinis šokas, pamačius norvegų gydytojų kasdienybę, ilgai netruko.
31 metų gydytoja odontologė pasakoja, kad greitai visai suprantamais dalykais tapo tai, kad čia dirbama su naujausiomis ir geriausios kokybės medžiagomis bei įranga.
Tačiau iš moderniausių kabinetų grįžus į savąją aplinką, graudžiausia buvo dėl to, jog dažnai pristigdavo priemonių, įrankių ir medžiagų Norvegijoje įgytas žinias pritaikyti praktikoje.
Pasiūlymas buvo netikėtas
Fiordų, krioklių ir ledynų šalyje Vilniaus universitete Medicinos fakultete odontologijos studijas baigusi L. Petrova atsidūrė visai atsitiktinai – prisipažįsta, jog jos svajonėse tokių planų nebuvo.
Bet apie tai svajojo viena jos studijų draugė. Ji internetu susirado darbą Leardalyje ir paprašė Lauros tiesiog nuvykti kartu į žvalgytuves. „Tiesiog jai vienai labai jau nedrąsu buvo“, – aiškina pašnekovė.
Sutiko, manydama, kad papramogaus keletą dienų, pamatys svetimą kraštą ir draugei paslaugą padarys…
O čia privačios klinikos savininkas Heningas ėmė ir pasiūlė gydytojo odontologo darbą abiem merginoms iš Lietuvos.
Negi atsisakysi tokio viliojančio pasiūlymo? Juk apie klinikos kabinetuose esančią moderniausią medicinos įrangą tuomet jaunai, ką tik studijas baigusiai gydytojai teko tik naujausioje medicinos literatūroje skaityti. Dirbti su ja – ne vieno Lietuvos gydytojo svajonė.
Tuo labiau, kad naujai „iškeptoms“ specialistėms buvo pasiūlytas ir „kosminis“ atlyginimas. Pašnekovė sako, kad tuomet pavertusi gautą sumą į litus ir suskaičiavusi pusšimtį tūkstančių litų per mėnesį, net pati neteko žado.
Tiesa, ši krūvelė gerokai suplonėjo, sumokėjus 40 procentų mokesčių. Tačiau gydytoja tvirtina, kad ir likusios sumos su kaupu užteko. Mat maistui norvegai išleidžia apie 10–15, komunaliniams patarnavimams – apie 20 procentų atlyginimo. Jei dar kokių nors įsipareigojimų turi, pramogoms, atostogoms, „kojinei“ vis tiek lieka pusė ar net daugiau uždirbtų pinigų.
Norvegams – užkampis, lietuvėms – egzotika
Kuo taip klinikos savininkui įtiko dvi jaunos gydytojos iš Lietuvos? L. Petrova sako, kad apie 300 kilometrų nuo Oslo ir apie 200 kilometrų nuo Bergeno – didžiausių Norvegijos miestų – nutolęs Leardalis tikrai nėra vietinių specialistų traukos centras ir jų čia trūksta. Jį garsina nebent pats ilgiausias pasaulyje 24, 5 kilometro automobilių tunelis.
Ant fiordo kranto įsikūręs ir jo skaidriame vandenyje atsispindintis Leardalis – tikra ramybės oazė su Norvegijai būdingu kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu. Juo pasigrožėti galima ir pėsčiomis keliaujant po apylinkes. Tam pritaikyta ir infrastruktūra – pėstiesiems bei dviratininkams skirti patogūs keliukai, suoleliai.
Tačiau Laura juokauja, kad gražia gamta norvego į užkampį dirbti tikrai nepriviliosi. Nei pramogų, nei išskirtinio serviso čia tikrai nėra, taigi mokslus baigusiam jaunimui nuobodu. Miestelyje – vienas nedidukas restoranėlis, kultūros centras bei pora parduotuvėlių. Kuriose, beje, net šviežios žuvies ar mėsos nenusipirksi. Įvairesnių maisto produktų tekdavo važiuoti į už keliolikos kilometrų esantį didesnį prekybos centrą.
Dovanas gauna ne gydytojai – pacientai
Ant fiordo kranto įsikūrusiame miestelyje – vos 2000 gyventojų. Vieni kitus pažįsta. Bent jau iš matymo visus gyventojus įsidėmėjo ir Laura. Jie ją – taip pat.
Moteris sako, kad Norvegijoje gydytojo profesija itin gerbiama. Daktarui žemai lenkiamasi tikra to žodžio prasme.
Moteris juokiasi prisimindama, kaip iš pradžių net nesmagu buvo, kai parduotuvėje ar gatvėje sutikti pacientai ne tik sveikintis, bet ir lankstytis ėmė. Tačiau vėliau suprato, kad taip čia iš tikrųjų priimta. Šiame nusilenkime – pagarba ir jokio perdėto pataikavimo, apsimetimo.
Taip pat sužinojo ir geležinę norvegišką taisyklę: jokių dovanėlių nei vokelių daktarui. Pagarba ir kyšis ar, kaip pas mus įprasta sakyti, „dovanėlė“ toje šalyje nesiderina.
„Žmogus susimoka gydymo įstaigai ir dar kažkaip papildomai daktarui atsidėkoti čia tikrai nėra priimta. Paciento pagarba ar padėka su dovanėlėmis nesutapatinama“, – apie medicinos ypatumus Norvegijoje pasakoja pašnekovė.
Laura sako, kad kaip tik atvirkščiai – pats pas odontologą apsilankęs pacientas be dovanų iš kabineto neišeina. O jos tikrai vertingos ir praktiškos – gali būti dantų pasta arba tarpdančių šepetukai, kurie, beje, pas mus tikrai nepigūs.
Tačiau už neatvykimą į kliniką paskirtu laiku iš pacientų „atsiimama“. Nepranešusiųjų apie savo pasikeitusius planus laukia nemažos baudos – tenka susimokėti tiek, kiek kainavo gydytojo tuščiai sugaištas pusvalandis.
Apie orą ir dantis – norvegiškai
Vis tik vien dovanomis pacientų juk nepapirksi – jie iš gydytojo laukia profesionalios pagalbos. Laura pasakojo, jog tik iš pradžių teko pajusti šiokį tokį vietinių jei ne nepasitikėjimą, tai kažkokią abejonę dėl svetimtaučių gydytojų kompetencijos. Svarsto, kad galbūt – dėl jauno lietuvaičių amžiaus.
Tačiau ir šie ploni ledukai netrukus buvo ištirpdyti – per keletą mėnesių norvegų kalbą pramoko taip, kad pacientams apie jų burnos problemas bei gydymą galėjo papasakoti norvegiškai.
Arba trumpai aptarti kad ir dienos orus. Kurie, beje, net permainingų lietuviškų orų užgrūdintai Laurai nepatiko. Tačiau nuomonę apie norvegiškus orus sugadino ne atšiauri žiema, kaip ir galima tikėtis iš Skandinavijos. Vasara taip pat buvo verta nuolatinių gyventojų keiksnojimų – šalta, merkė nuolatinis lietus.
Nors Leardalio pašonėje tyvuliuoja fiordas, miestelio gyventojai maudytis jame įpročio neturi. Nesimaudė ir lietuvaitės.
„Jame besimaudančius žmones matėme per vasarą tik vieną sykį, tačiau panašu, kad tai greičiausiai buvo ne norvegai. Gal net lietuviai?“ – svarsto Laura.
Kvietimas į svečius – „popierinis“
Apie miestelio gyventojus, norvegus ji kalba kaip apie mandagius, besišypsančius bei malonius žmones. Tačiau į dideles draugystes su svetimšaliais jie nesileidžia.
„Kad ir tarpusavyje jie labai artimai nedraugauja. Bendrauja ir laisvalaikį leidžia daugiausia savo šeimose“, – pastebi pašnekovė.
Pas vietinius svečiuotis teko tik kartą – vakarienės pakvietė klinikos savininkas su žmona.
Tuo tarpu klinikoje dirbanti medicinos seselė, pagyvenusi moteris, kasdien vakarais pasivaikščioti po apylinkes einančias merginas paragindavo: „Eisit pro šalį – užsukit ir pas mus“.
Tačiau Laura sako, kad toks pakvietimas nuskambėdavo tik klinikoje: „Tuo tarpu praeinant pro jos namus, nors ir sėdėdavo kieme kartu su vyru, arbatėlę gurkšnodavo, tik ranka draugiškai pamojuoja ir tiek. Jokio „užeikit pasisvečiuoti“ taip ir neišgirdome.“
Įtarimų sukėlė… burokėliai
Apie Lietuvą kolegos smalsaudavo – jiems buvo įdomu ir mūsų kasdienybė, ir tradicijos, ir politinė situacija. Laura su drauge ne kartą pagaminusios lietuviškų patiekalų į darbą nešė. Apskritai mūsų valgis jiems paliko gerą įspūdį, ragavo noriai, tačiau į kai kuriuos patiekalus žiūrėjo itin įtariai. Pavyzdžiui, į burokėlių sriubą.
„Jiems įtarimą kėlė raudona sriubos spalva. Ir to barjero jie nesugebėjo peržengti“, – juokiasi gydytoja.
Nors ir ji pati taip pat ne visais norvegiškais patiekalais mėgavosi – pūdyta silkė, kurią su pasigardžiavimu valgo norvegai, jai iki šiol kelia pasišlykštėjimą.
Namo grąžino šeimyniniai įsipareigojimai
Metams sudarytas kontraktas su Leardalio odontologijos klinikos savininku pratęstas nebuvo – toks buvo Lauros pasirinkimas. Moteris sako, kad pasibaigus sutarčiai jos įsčiose jau spurdėjo nauja gyvybė. O mintyse kirbėjo su Lietuva susiję planai, dukrelės Marijos laukimas.
Laura tikina, kad paliekant Norvegiją, širdis iš skausmo neverkė. Besilaukiant dukrelės Marijos ir šiam mažajam žmogeliukui į pasaulį atėjus, gimtuosiuose namuose buvo saugiausia – šalia buvo šeima, artimieji.
Nepasakė „ne“
Tačiau paaugus dukrelei, Laura neslepia, jog mintys vis dažniau nuklysta į atšiaurųjį, bet egzotišką vikingų kraštą.
„Su klinikos savininko šeima ryšių galutinai nenutraukėme – atskrenda iš Norvegijos kalėdiniai, velykiniai sveikinimai. Ir juos pasveikinu švenčių proga. Tiesiog duodame vieni kitiems suprasti, kad nepamiršome“, – pasakoja jauna moteris.
Ir prisipažįsta, kad dar nepasakė šiam kraštui griežto „ne“ – neatsisakė minties dar kartą ten nuvykti laikinai padirbėti, bet jau – kaip subrendusi, kvalifikuota gydytoja, o ne žalia praktikantė.