Į gimtinę po emigracijos sugrįžę trys broliai – Kasparas, Paulius ir Mindaugas – kartu su verslo partneriais Ukmergės centre atidarė gastronominę aludę (angl. gastro pub) „Aš būsiu čia“. Visi bendraturčiai yra keliavę ir gyvenę užsienyje, o po daug metų nusprendę sugrįžti į gimtinę. Visi jie sako: „Mes būsim čia“.
Dirbo juodžiausius darbus
Vyriausiasis brolis – Kasparas Ramonas – gimė ir užaugo Ukmergėje. 8-eriems metams jis buvo pabėgęs į Angliją užsidirbti pinigų. Teko dirbti ir juodžiausius darbus, ir Anglijos elitui tvarkyti sodus.
„Mokiausi Žemės ūkio akademijoje, su studentų programa išvykome padirbėti pas vieną didžiausių Anglijos daržovių augintojų.
4–5 metus dirbau juodžiausius darbus, vėliau Kembridže dirbau apželdintoju, pas turtingus išsilavinusius žmones įrenginėdavome sodus. Tai – labai gera patirtis. Išmokau savo rankomis statyti, su medžiu dirbti, viską grįžęs panaudojau čia. Iš pradžių planas buvo išvykti keleriems metams, bet užtrukau 8-erius“, – pasakoja jis.
Prieš pat ekonominę krizę Kasparas nusprendė grįžti į Lietuvą. Ukmergėje jis įkūrė savo įmonę, kurioje taip pat užsiėmė kraštovaizdžio tvarkymu. Su keliais darbuotojais tvarkė pavienes privačias valdas, tačiau galiausiai sutvarkydavo visą rajoną – pamatę rezultatą už tvoros, kaimynai užsimanydavo tų pačių paslaugų. Visgi verslas truko neilgai – iki 2008-ųjų sunkmečio. Tuomet broliai sumąstė imtis kitos veiklos.
Kavos puodelis – už 1 litą
„Ukmergės centre su broliais turėjome tėvų paliktas patalpas. Nusprendėme, kad reikia geros kavos turėti ir Ukmergėje. Pradėjome domėtis apie kavą. Susipažinome su Adomu, kuris dalyvavo kavos konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. Jis rekomendavo, kur pirkti kavą, pasakojo, kaip ji auginama, kodėl tokie skoniai, kaip ją virti.
Taip prieš 7-erius metus 15 kv. m kambarėlyje atidarėme „Rock cafe“ kavinę“, – pasakoja Kasparas.
Verslininkas prisimena, kad pirmą atidarymo dieną buvo nusidriekusi eilė, o kavos puodelis kainavo vos 20 lietuviškų centų. Vėliau juodos kavos arba espresso puodelis kavos kainavo 1 litą. „Tiesioginių konkurentų tada nebuvo, nors kiek-vienoje kavinėje ar restorane buvo galima nusipirkti kavos, bet pirmieji pasiūlėme paslaugą išsinešti. Siūlėme latte, cappuccino, juodą kavą, bet visus mokėme gerti itališką espresso kavą“, – pažymi Kasparas.
Prikėlė griuveną
Vėliau jis iš partnerių Vaidos Gruštaitės ir virtuvės šefo Artūro Grabausko sulaukė pasiūlymo Ukmergėje imtis ir maitinimo verslo – atidaryti europietiško, angliško stiliaus restoraną-barą.
Kadangi tuo metu visos maitinimo įstaigos Ukmergėje orientavosi į lietuvišką virtuvę, broliai su verslo partneriais vietiniams norėjo pasiūlyti burgerių, žuvies su bulvytėmis (angl. fish and chips), midijų ir įvairių kitų patiekalų.
Prieš 3-ejus metus duris atvėrė gastronominė aludė „Aš būsiu čia“. Dideliu iššūkiu tapo vietos įrengimas ir remontas, trukęs apie 9 mėnesius. „Maišo pinigų iš Anglijos neparsivežiau, nes gyvenimas ten brangus.
Kažkiek pinigų susitaupiau, o čia keliese investavome visas santaupas, atgaivinome visiškai apleistą pastatą, viską patys savo rankomis tvarkėmės“, – pasakoja Kasparas. Broliai planuoja dar labiau gaivinti šį pastatą, nes jame dar neišnaudotas antras aukštas ir rūsys. Jie turi įvairių idėjų – nuo galerijos, iki nakvynės namų, „Airbnb“ nuomos ar net tatuiruočių salono. „Mums su broliu patinka daryti ir siūlyti tai, ko nėra Ukmergėje, bet yra didesniuose miestuose“, – šypsosi Kasparas.
Sostinės kainų nežino
Pašnekovas pripažįsta, kad sostinėje apsilanko itin retai, tad restoranų ir barų kainų nelabai ir žino.
Vilniečių akimis, Ukmergės bare galima pavalgyti itin pigiai. Iš dienos pietų meniu kepta lašiša čia kainuoja 4 Eur, sumuštinis – 3,4 Eur. Brangiausias patiekalas – jautienos kepsnys antrekotas – 13 Eur. Vilniuje, tikėtina, – dvigubai daugiau.
Kasparo teigimu, pavalgyti dažniausiai užsuka pro šalį važiuojantys žmonės, savaitgaliais jie sudaro apie 70 proc. srauto. Vietiniai čia apsilanko rečiau. „Mūsų varikliukas – savaitgaliai, kai vyksta gyvos muzikos koncertai, renginiai, knygų pristatymai, taip mes žmones sudominame ir pritraukiame. Iš žinomesnių čia koncertavo „Rebelheart“, „Skamp“, „Baltos varnos“, savo knygas pristatė Algirdas Kaušpėdas ir Akvilė Kavaliauskaitė“, – vardija jis.
Tiesa, pats Kasparas – taip pat muzikantas, grodavęs su grupe „The Nominals“. Dabar kartu su broliu jis organizuoja muzikos festivalius. Šiame šeimos versle jo pagrindinės pareigos ir yra organizuoti renginius ir dirbti prie baro.
Dirba ir barmenais, ir indų plovėjais
„Kažkada, dar mokykloje, turėjau svajonę dirbti barmenu. Pamenu, kai auklėtoja liepė parašyti, ką norėčiau veikti užaugęs, parašiau „dirbti barmenu ir groti Vingio parke“. Kai po 10-ies metų manęs paklausė, ar svajonė išsipildė, sakiau, kad ne. Tačiau po savaitės man paskambino ir paklausė, ar norėtume su grupe pagroti Vingio parke, o dabar esu ir čia“, – šypsosi 40-metis Kasparas.
Barmenais dirba ir kiti du broliai. Jauniausiasis Mindaugas šeimos versle darbą pradėjo nuo žemiausio laiptelio – indų plovimo.
„Pradėjau statybose, nes viską patys įsirenginėjome, vėliau buvau įdarbintas indų plovėju, po truputį užlipau karjeros laiptais iki baristo. Dabar taip pat viską darau, bet daugiausia esu barmenas-padavėjas, didžiąją dalį laiko leidžiu prie baro – gaminu sangritas, kokteilius, kai reikia, aptarnauju ir klientus.
Norėjau viską pamatyti, žinoti visas grandis, kaip kas veikia, kad dirbdamas bare galėčiau ne tik daryti kokteilius, bet ir pakeisti kitus žmones. Kai lipi laipteliais, įvertini savo ir kitų darbą“, – sako 30-metis Mindaugas ir priduria, kad jo darbo diena trunka 8–10 val., o kartais tenka padirbti ir naktimis.
Jaunas vyras gyveno Vilniuje ir Kaune, Anglijoje ir Airijoje, tačiau visada būdavo gera sugrįžti į Ukmergę. Jis tikina, kad veiklų čia jaunam žmogui netrūksta.
36-erių Paulius Ramonas daugiausia užsiima vadyba, bendrauja su tiekėjais. Jis taip pat turi savo pamainas prie baro. Prieš tai vyras sukosi logistikos srityje, užsienyje vasaromis jam yra tekę dirbti fabrike.
Visi trys verslumo gyslelę paveldėjo iš tėvų, kurie Ukmergėje turėjo automobilių detalių parduotuvę.
Klientus pamoko elgesio prie stalo
Prie baro kabo didelis varpas – jis čia suskamba, kai klientai palieka arbatpinigių. Jais dalijasi visas personalas – ir virtuvės darbuotojai, ir padavėjai. Broliai pripažįsta, kad žmonės palieka mažiau nei 10 proc., o dosniausi yra svečiai iš kitų miestų – juos tokiame miestelyje esą nustebina kitokio koncepto baras.
Vis dėlto yra dalykų, kurie savininkus ir erzina. Tai – žmonių neišprusimas ir nemokėjimas užsakyti maisto bei gėrimų. Broliai kai kuriuos klientus pamoko elgesio prie stalo.
„Grubus bendravimas, spragsėjimas ir šaukimas, kitaip tariant, – chamizmas. Bandome juos pamokyti, paaiškinti, kaip bendrauti. Dirbame kaip mokytojai. Būna, kad ateina atsiprašo, sako, kad suprato, ir net neįsivaizdavo, kaip reikia elgtis. Dar daug kas mane pažįsta ir tuo naudojasi: „Man Kasparas leido ten nueiti“, tarkim, į kokius užkulisius nueina, tai truputį nervina“, – pasakoja Kasparas.
Aistė Žebrauskienė, Delfi.lt
