Ukmergėje, kareivinių miestelyje, gyvenantys žmonės šiuo metu priversti klausytis ne pačių maloniausių garsų.
Gedimino Nemunaičio nuotr. Varniniai paukščiai pamėgo gyvenamąjį Ukmergės rajoną.
Prie namų augančius medžius apniko šimtai varnų, skleidžiančių didžiulį triukšmą ir teršiančių aplinką. Deja, pasirodo, kova su varnomis šiuo metu – pavėluota. Teks laukti, kol išsiris varniukai, o kovą su sparnuočiais bus galima pradėti kitą pavasarį.
Su skundu dėl apnikusių varninių paukščių Deltuvos gatvės gyventojai dar kovo pradžioje raštu kreipėsi į miesto seniūniją. Prašė išnaikinti varnų lizdus, esą teršiama aplinka, triukšmas trukdo žmonių poilsiui, dėl jo neįmanoma net atidaryti langų.
Žmonės pasakoja, kad pravėrus langą triukšmas toks didelis, kad nesigirdi net įprastu garsu paleisto televizoriaus. Anksčiau esą tiek į kolonijas susimetusių paukščių jų rajone tikrai nebuvo įsikūrę.
Gavusi gyventojų skundą Ukmergės miesto seniūnė Zita Pečiulienė kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymu išduoti leidimą išardyti varninių paukščių lizdus. Tačiau paaiškėjo, kad šiuo metu tai neįmanoma.
Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Sigitas Mikėnas pateiktame atsakyme nurodo:
„EB Tarybos direktyva dėl laukinių paukščių apsaugos, priimta 1979 m., draudžia naikinti, pažeisti paukščių lizdus ir kiaušinius, pašalinti jų lizdus. Taip pat šios direktyvos nuostatos draudžia tyčinį paukščių trikdymą, ypač per veisimo ir auginimo laikotarpį“.
Rašte nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, leidimo išdavimas reguliuoti varninių paukščių populiacijos gausą ardant jų lizdus negalimas, kadangi iki balandžio vidurio šių paukščių lizduose atsiranda kiaušinių dėtys.
Ukmergės miesto seniūnė apgailestauja, kad šiemet šalia daugiabučių su varnomis kovoti jau nebepavyks. Rudenį spręs, ką daryti, kad jų populiacija mažėtų.
Seniūnė pasakojo bendravusi su specialistais, domėjosi, kaip elgiamasi kitur. Pasak jos, gamtos specialistai tikina, kad varnos paprastai savo kolonijas kuria ten, kur netoliese yra kuo misti.
Paskaičiuota, kad vien tik didžiuosiuose mūsų šalies miestuose gruodžio–vasario mėnesiais jų laikosi apie pusę milijono.
Vienas iš šiuos sparnuočius dominančių „patiekalų“ – konteineriuose randamos atliekos. Taigi, gyventojams reiktų rūpestingiau uždaryti konteinerius.
Seniūnė tokiam pastebėjimui pritaria. Jos pastebėjimu, prie kapinių medžiai dideli, bet varnų lizdų palyginti mažai.
Vis dėlto svarbiausia priežastis, kodėl varnos pamėgo būtent tą miesto vietą, – aukšti medžiai.
Seniūnė sakė, kad kolegos kituose miestuose pasakojo, jog varnų karalijas pavyko išnaikinti tik išretinus medžius. Z. Pečiulienės manymu, medžius tikriausiai teks retinti ir minėtame kareivinių rajone.
*********
Varninių (Corvidae) šeimos paukščių gentis paplitusi daugiausia Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje aptinkamos 5 šiai genčiai priklausančios rūšys: kuosa, kovas, varna kranklys, juodoji varna (neperi, retai aptinkama).
Lietuvoje gyvena krankliai, pilkosios varnas, kovarniai, kuosos ir šarkos. Stambiausi iš jų – krankliai, sveriantys 1–1,5 kg, pilkosios varnos, kaip ir juodosios varnos bei žalvarniai, sveria apie 0,5 kg, kovarniai ir šarkos – iki 0,4 kg.
Jeigu krankliai, varnos ir šarkos – vienišiai, tai kovarniai ir kuosos gyvena bendruomenėmis, didelėmis kolonijomis. Varna – gana atsargus paukštis. Ištikus pavojui, pakelia didžiulį triukšmą. Kovo mėn. pradeda krauti lizdą. Dažnai jį suka aukštai medyje, 2–20 m aukštyje.
Varnų dėka sunaikinami kitų gyvūnų lavonai. Kiekvienas gyvūnas irdamas skleidžia specifinį kvapą, o varna, turinti puikią uoslę, greitai tai užuodžia.
Varnos imuninė sistema labai stipri. Net choleros bakterijomis užkrėstas maistas jos organizmui jokių neigiamų pokyčių nepadaro.
Karkdama varna skleidžia 60–120 Hz dažnio garsą, tuo įsitikindama, ar jos auka tikrai negyva. Nors gyvūno širdis nebeplaka, tačiau šiuo dažniu paveikus smegenis, gyvūnas gali pajudėti, taip varnos testuoja kritusį gyvūną. Dėl tos pačios priežasties daugeliui varnos kranksėjimas sukelia neigiamą pojūtį.
Varnų šeima visuomet ,,pasako“, kad į jų teritoriją užklydo žmogus, katė ar kitas keliantis pavojų gyvis. Ypač savo teritoriją jos saugo ir gina perėdamos jauniklius.
Neretai žmonės bando varnas naikinti. Išdrasko lizdus, žudo jauniklius motinų akivaizdoje. Varnos – kerštingos būtybės, todėl po to jos dar labiau gali kenkti. Su varnom reikia ne kariauti, o draugauti, jų mažėja ten, kur vyrauja švara ir tvarka. Gausėjantis varnų kiekis miestuose – katalizatorius, rodantis, jog yra bėdų komunaliniame ūkyje.
Medžiotojai teigia, kad varną nušauti labai sunku, nes ši lengvai skiria paprastą lazdą nuo šautuvo. Pasirodo, varnos sugeba matyti ne tik žmogaus spinduliuojamą biolauką , bet ir „skaityti“ jo mintis. Jeigu žmogus agresyvus, jo biolaukas skleidžia atitinkamą spalvą.
Vilma NEMUNAITIENĖ