Įvykius Baltarusijoje su didžiuliu nerimu šiandien seka daugelis, o ypatingai tie, kam ši šalis ne tik Lietuvos kaimynė, bet ir gimtasis kraštas. Viena iš jų – ukmergiškė Česlava Baginskienė.
Baltarusijoje opozicijos protestai prasidėjo po sekmadienį vykusių prezidento rinkimų. Šeštąją kadenciją juose pasiskelbė laimėjęs autoritarinis lyderis Aliaksandras Lukašenka. Tačiau rinkimų stebėtojų įžvalgos kitokios – jie pateikia daugybę grubių rinkimų pažeidimų.
Pasipiktinę baltarusiai savo teisių išėjo ginti į gatves. Tokio didelio masto tūkstantiniai protesto mitingai surengti pirmą kartą.
Su taikiais protestuotojais susidorojama krauju, o opozicijos lyderė, baiminantis galimo suėmimo, pasislėpė Lietuvoje.
Su Baltarusijoje gyvenančiais giminaičiais artimus ryšius palaikanti ukmergiškė Česlava Baginskienė tvirtino, kad šią savaitę jokiomis ryšių priemonėmis su giminaičiais susisiekti nepavyko. Neveikė nei telefono ryšys, nei internetas. Moteriai nepavyko prisiskambinti nė vienam iš artimųjų.
„Dabar kiekvieną dieną stebiu įvykius per televiziją, internetą – baisu, kas ten darosi. Žmonės mušami, gal net žudomi. Tikro aukų skaičiaus jie neatskleis“, – kalbėjo moteris.
Baltarusijoje gimusi ir augusi, ten vidurinę mokyklą baigusi Česlava pasakojo į Lietuvą atvykusi mokytis technikume Vilniuje. Nieko nuostabaus, nes nuo jos gimtojo Voronovo iki Lietuvos pasienio – vos penkiolika kilometrų. O vos už 60 kilometrų esantis Vilnius – pats artimiausias miestas.
Negana to, anais laikais, soviet-mečiu ir sienų jokių nebuvę. Česlava pasakojo, kad jos gimtajame Voronove – miestuke, kiek mažesniame nei Ukmergė, – lietuviai su baltarusiais visada buvo susipynę giminystės ryšiais. Jos pačios tėvas – į Baltarusiją atsikraustęs lietuvis. Taigi, prieš atvykdama į tėvo gimtinę, lietuvių kalbą Česlava suprato, tik susikalbėti dar nemokėjo. Bet greitai išmoko, baigė mokslus, sukūrė šeimą. Ukmergėje teko dirbti prekybos, siuvimo srityje – šiandien čia turi daug pažįstamų ir draugų. Vilniuje gyvena nemažai giminaičių iš tėvo pusės.
Česlava palaiko artimus ryšius net su savo mokyklos, kurią baigė Baltarusijoje, drauge. Su ja kartu studijavo Vilniuje, o paskui apsigyveno Ukmergėje ir net kartu dirba.
Tačiau jos artimųjų kapai likę anapus sienos. Su seserų, brolio vaikais palaiko labai glaudžius ryšius. Anksčiau, iki karantino, kasmet susitikdavo. Kartais net penkis kartus per metus: tai Baltarusijoje, tai Lietuvoje.
Pagrindinis susitikimų tikslas – bendravimas. „Pasiilgstam vieni kitų“, – sako moteris. Būna ir liūdnų susitikimų laidotuvėse. Savo gimtinėje moteris palaidojo mamą, tėvą, seserį.
Bendraujant su giminaičiais nesvetimos visada būna politinės temos. Sako, kad Lukašenką jo tautiečiai keikia už jo melą, už suvaržymus, už tai, kad žmonės negali kalbėti, ką galvoja, už mažas pensijas, brangias prekes.
Prezidentą, ukmergiškės pastebėjimu, palaiko vyresni žmonės. Jie labai bijo permainų ir nestabilumo. Tačiau tikina negirdėjusi, kad kuris jaunas žmogus būtų už Lukašenką. „Žmonės pasiilgę permainų, kiek gali valdžioje būti vienas prezidentas“, – svarsto moteris.
Bendraudama su giminaičiais ir draugais sako įsitikinusi, kokie lietuviai panašūs į kaimynus baltarusius. Vienas iš bendrų bruožų – darbštumas ir sugebėjimas išsiversti gaunant net labai mažas pajamas.
Vietoje to, kad skurstų, žmonės griebiasi įvairių papildomų darbų. Vieni grybauja ir priduoda grybus supirkėjams, kiti kažką remontuoja, groja vestuvėse, kepa, siuva, augina daržoves…
Pasakoja, kad verslai Baltarusijoje nėra uždrausti, tačiau smulkiems verslininkams yra taikoma daugybė barjerų, biurokratinių kliūčių, nustatomos net jų gaminamų ir parduodamų gaminių kainos.
Taip buvo jos a. a. seseriai, turėjusiai savo kepyklą, – valdžia taikė įvairių suvaržymų ir net nurodydavo, kokia turi būti jos kepamos duonos kaina…
„Žmonės dabar tikrai nesustos. Visi pavargo nuo šitokio melo“, – taip apie situaciją tėvynėje šiandien mano ukmergiškė. Džiugiai stebisi, kad pirmą kartą gyvenime į Baltarusijos miestų gatves išėjo tokios didelės žmonių minios, kad pagaliau išdrįso nebebijodami visam pasauliui parodyti, ką jie iš tiesų galvoja apie savo prezidentą.
