Ukmergės rajono savivaldybė Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga ukmergiškiams šiemet padovanojo puikią šventę. Senjorai šventė. Pilnutėlę žiūrovų salę linksmino žinomi personažai – Tata ir Stefa, jiems pritarė grupė „Provincija“ iš Rokiškio.
Anksčiau organizuojant minėtą šventę pačiai bendrijai tekdavo užsakyti salę, paruošti koncertą. Šį kartą visus rūpesčius prisiėmė savivaldybė. Tvirtindamas, kad tokios šventės senjorams Ukmergėje dar nebuvo, už tai „Bočių“ bendrijos vardu nuoširdžiai padėkojau rajono merui ir administracijos direktoriui.
Bet tuo šventė nesibaigė. LPS „Bočiai“ Ukmergės rajono bendrijos valdyba nutarė pratęsti ją restorane kartu su pakviesta legendine Kauno dramos teatro aktore, mūsų žemiete Regina Varnaite.
Ir štai aidint garsiems plojimams mūsų viešnia, lydima dukters Aušros, energingai įžengia į salę. Pristatydamas ją publikai, mintimis grįžau į tolimus metus, kai pirmą kartą teko matyti aktorę. 1955 metais baigęs Pirmąją vidurinę mokyklą įstojau studijuoti miškininkystę į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją.
Apsigyvenau išnuomotame bute Kęstučio gatvėje. Kitame gatvės gale, šimtamečių medžių pavėsyje, stūksojo Kauno dramos teatro rūmai. Pradėjus antrus studijų metus, atrodo 1956-ųjų spalį, mano kurso draugas, taip pat baigęs Ukmergės pirmąją vidurinę mokyklą, būsimasis akademikas Gediminas Pauliukevičius iš Balelių pasiūlė nueiti į teatrą. Jo šeimininkė, pas kurią gyveno, buvo didelė teatro gerbėja ir tuo „užkrėtė“ Gediminą.
Apie pačią vaidybą šiek tiek žinojau, nes pats vaidinau mokinių spektaklyje, kurį pastatė Veprių miestelio jaunimas. O štai dabar grupelė studentų einame į teatrą. Man, kaimo vaikui, nė karto gyvenime nebuvusiam teatre, tai buvo kažkas paslaptingo ir nepaprasto.
Nusipirkę pigiausius bilietus, įsitaisėme balkone, pačioje palubėje. Tuo metu buvo vaidinama R. Blaumanio trijų veiksmų pjesė „Siuvėjų dienos Silmačiuose“.
Tas pirmasis apsilankymas teatre man paliko malonius prisiminimus visam gyvenimui. Teatras prasideda nuo rūbinės – seniai žinomas posakis. Įsiminė rūbininkių, aptarnaujančių svečius, kreipinys „ponas“, „ponička“ – nors buvo jau įsišakniję sovietiniai laikai, Kaunas išlaikė senas tradicijas, nesigirdėjo kreipinio „draugas“.
Iš aukštai žiūrėdamas į parteryje sėdinčią pasipuošusią Kauno publiką, iškilmingą aplinką, pasijaučiau esąs šventovėje. Nesimatė „džinsuotų“ žiūrovų, kaip dabar. Ir ne dėl to, kad džinsų tuomet dar nebuvo. Beje, apie džinsus. Kai matau teatre ar laidotuvėse „džinsuotą“ lankytoją, man atrodo, kad jis tik ką paliko ganytis savo karvių bandą ir paskubomis atvyko į renginį, negerbdamas nei savęs, nei aplinkinių. Juk džinsai atsirado kaip kaubojų (karvių piemenų) ir darbininkų darbo drabužis.
Bet grįžkime į teatrą. Prisimenu labai komišką sceną, kai susiriejo trys kaimo moterėlės. Vieną iš jų – Bebenę vaidino ryški jauna aktorė. Šalia sėdėjęs mano draugas Gediminas klausia manęs, ar žinau, kas toji aktorė. Žinoma, aš nežinojau.
– Tai Regina Varnaitė, ukmergiškė, – matyt, iš savo šeimininkės sužinojęs „apšvietė“ mane Gediminas. Sunku buvo patikėti, kad ukmergiškė, jauna aktorė, vaidina Kauno dramos teatre.
Dar sunkiau patikėti, kad šiandieną, praėjus daugiau kaip šešiasdešimčiai metų, man tenka garbė sėdėti šalia prie vieno stalo su ta pačia aktore, jau tapusia legendine.
Energijos jos garbingame amžiuje galima tik pavydėti. Viešnia padeklamavo keletą eilėraščių, suvaidino keletą scenų iš savo spektaklių. Visi smagiai sušokome polką.
Aktorės duktė Aušra su humoru papasakojo tokį epizodą, kai besilankant kažkokiame renginyje vienas žiūrovas pasakė „komplimentą“ dukrai:
– Jūs tai pasikeitėte, šiek tiek senstelėjote, o jūsų mama nė kiek nepasikeitė.
Iš tiesų, kiek regiu aktorę įvairiuose vaidmenyse, ji vis tokia pati. Atrodo, laikas ją aplenkia. Iš visos širdies linkime Reginai Varnaitei ir toliau žavėti mus savo talentu. Išleisdami į kelią, įteikėme jai ukmergiškių sūrį ir kraitelę medaus su tėviškės žiedų kvapais.
Renginio metu buvo pagerbti jubiliejus minintys „Bočių“ bendrijos nariai. Iškilmingai priimti į bendriją nauji nariai. Publiką šokiais linksmino Leokadijos Staškūnienės vadovaujamas lietuvių liaudies šokių ratelis „Raskila“.
Algimantas KACEVIČIUS
LPS „Bočiai“ Ukmergės rajono bendrijos pirmininkas
