Studijuoti – į Kiniją

Autorius Ukmergės žinios

Ga­li­my­bių pa­gal mai­nų pro­gra­mas iš­vyk­ti į už­sie­nio ša­lis lie­tu­viams yra vis dau­giau. Ne­se­niai te­ko pa­gal vie­ną iš pro­gra­mų pa­bu­vo­ti Ki­ni­jos Liau­dies Res­pub­li­ko­je.

 

5 straipsnio 1 nuotr.09-18

 

Autorės nuotr. Viename Kinijos parkų.


 

Be­veik pen­kis mė­ne­sius gy­ve­nau Ning­bo mies­te, ku­ris yra vos 300 ki­lo­met­rų nuo Šan­cha­jaus. Kai prieš iš­vyks­tant do­mė­jau­si mies­tu, ku­ria­me teks mo­ky­tis, vie­na pa­žįs­ta­ma ki­nė pa­sa­ko­jo, jog Ning­bo yra lai­ko­mas ma­žu, jau­kiu, ža­liu Ki­ni­jos mies­tu. Ta­da ne­si­ti­kė­jau, jog čia gy­ve­na per 8 mi­li­jo­nus gy­ven­to­jų.

Ro­do di­de­lį dė­me­sį

Vyks­tant į Ry­tų ša­lis, ypač į ma­žiau tu­ris­ti­nius mies­tus, rei­kia nu­si­teik­ti di­de­liam vie­ti­nių dė­me­siui. Gy­ven­to­jai žiū­ri, ap­ta­ri­nė­ja, svei­ki­na­si, ro­do pirš­tais ir net fo­to­gra­fuo­ja. Ne vie­nas bal­ta­o­dis pa­si­jun­ta lyg bež­džio­nė­lė prie Pa­lan­gos til­to.

Stu­den­tai la­bai no­ri iš­mok­ti an­gų kal­bos ir ar­ti­miau pa­žin­ti už­sie­nio stu­den­tus, tad no­riai ben­drau­ja ir daug klau­si­nė­ja. Iš­gir­dę apie Lie­tu­vą, jie daž­niau­siai ži­no, kas tai per ša­lis ir kur ji yra. Stu­den­tai do­mi­si, kaip at­ro­do mū­sų ša­lis, ką mes val­go­me, kaip gy­ve­na­me.

Su­ži­no­ję, jog Lie­tu­vo­je tik trys mi­li­jo­nai žmo­nių ir pa­ma­tę nuo­trau­kas, pa­gal­vo­ja, jog čia la­bai tuš­čiai ir ra­mu. Ma­no drau­gė ki­nė sa­kė, jog ir ji no­rė­tų at­vyk­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą.

Ver­ti­na­mi spe­cia­lis­tai iš Eu­ro­pos

Ypa­tin­go dė­me­sio su­si­lau­kia­ma ir iš darb­da­vių – Eu­ro­pos ar Šiau­rės Ame­ri­kos pi­lie­tis Ki­ni­jo­je ga­li ti­kė­tis ge­ro­kai di­des­nio at­ly­gi­ni­mo nei vie­ti­nis. Ne tik at­ly­gi­ni­mas yra di­des­nis – ir įgū­džių rei­ka­lau­ja­ma ma­žiau nei sa­vo ša­ly­je. Pa­vyz­džiui, an­glų kal­bos mo­ky­to­jas už­dir­ba apie 100 li­tų per aka­de­mi­nę va­lan­dą. Už to­kią su­mą ga­li­ma lais­vai pra­gy­ven­ti ke­lias die­nas.

Gy­ve­ni­mo ly­gis ir eko­no­mi­nė si­tu­a­ci­ja Ki­ni­jos ry­ti­nė­je pa­kran­tė­je yra daug ge­res­nė, nei di­džio­ji da­lis už­sie­nie­čių pa­ma­ny­tų. Ry­tuo­se kles­ti ver­slai, sunk­ve­ži­miais ir lai­vais pluk­do­mos pre­kės, di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se žmo­nės vi­du­ti­niš­kai už­dir­ba dau­giau nei Lie­tu­vo­je.

Mais­to pre­kės, dra­bu­žiai bei trans­por­tas vis dar la­bai pi­gūs. Pra­gy­ve­ni­mo ly­gis pa­grin­di­niuo­se mies­tuo­se pa­ly­gi­nus su Lie­tu­va yra aukš­tes­nis, mat su to­kiu pa­čiu at­ly­gi­ni­mu ga­li­ma nu­si­pirk­ti kur kas dau­giau pre­kių.

Tie­sa, ap­suk­rūs ver­sli­nin­kai pre­kių kai­nas ma­ži­na ne­mo­kė­da­mi mo­kes­čių vals­ty­bei, o pre­kes par­duo­da­ be če­kių.

Vals­ty­bė at­ker­ta ver­sli­nin­kams su­kur­da­ma lo­te­ri­ją ant kiek­vie­no iš­spaus­din­to par­duo­tu­vės če­kio. Pir­kė­jai pa­ki­bę ant jau­ko – če­kių da­bar rei­ka­lau­ja kiek­vie­no­je pre­ky­bos vie­to­je, ti­kė­da­mie­si ką nors lai­mė­ti.

Gat­vė­se tai­syk­lių ne­pai­so

Vos at­vy­ku­si į Ning­bo mies­tą bu­vau nu­ste­bin­ta au­to­mo­bi­lių eis­mo. Vie­ti­niai vi­siš­kai ne­si­lai­ko eis­mo tai­syk­lių, vi­si vai­ruo­ja kaip iš­ma­no ir ne­pa­liau­ja­mai pyp­si­na vi­siems ki­tiems eis­mo da­ly­viams. Ei­nant gat­ve ne­re­tai pa­skaus­ta au­sys dėl nuo­la­ti­nio au­to­mo­bi­lių ke­lia­mo triukš­mo.

Dau­gu­ma mo­pe­dų, mo­to­cik­lų ir da­lis au­to­mo­bi­lių yra va­ro­mi elek­tra. Taip ma­ži­na­ma oro tar­ša.

Ten­ka re­gist­ruo­tis

Ša­ly­je jau­čia­mas ga­na di­de­lis ko­mu­nis­ti­nės vy­riau­sy­bės ki­ši­ma­sis į žmo­nių gy­ve­ni­mus. Vals­ty­bė kon­tro­liuo­ja mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ry­šius, in­ter­ne­tą, ban­kus, yra mo­no­po­li­nin­kė ir ki­to­se sri­ty­se.

Gy­ven­to­jams, ke­liau­jan­tiems iš vie­nos Ki­ni­jos pro­vin­ci­jos į ki­tą, ten­ka re­gist­ruo­tis po­li­ci­jo­je. No­rin­tiems vyk­ti į už­sie­nį ten­ka įveik­ti dar dau­giau kliū­čių. Pa­vyz­džiui, at­vyks­tan­tiems stu­den­tams pri­va­lu nuo­dug­niai pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą – at­lik­ti krau­jo ty­ri­mus, pa­si­tik­rin­ti šir­dį, pa­si­da­ry­ti plau­čių rent­ge­no nuo­trau­ką. Keis­čiau­sia bu­vo tai, jog to­kią pa­tik­rą tu­rė­jau at­lik­ti du kar­tus – prieš iš­vyks­tant iš Lie­tu­vos ir at­vy­kus į Ki­ni­ją.

Val­džios kon­tro­lė

Už­sie­nio stu­den­tai la­biau­siai lie­ka nu­ste­bin­ti in­ter­ne­ti­ne kon­tro­le. To­kie vi­sa­me pa­sau­ly­je po­pu­lia­rūs tin­kla­piai kaip „Fa­ce­bo­ok“ ar „You­tu­be“ yra ne­le­ga­lūs ir pa­pras­čiau­siai už­blo­kuo­ti. Jais įma­no­ma nau­do­tis tik per spe­cia­lias pro­gra­mas.

Nors vy­riau­sy­bė Ki­ni­jo­je vai­di­na di­džiu­lį vaid­me­nį, so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos čia vis dar nau­jo­vė. Vos prieš ke­lerius me­tus bu­vo pra­dė­ta pen­si­jų kau­pi­mo sis­te­ma.

Da­bar se­nat­vės su­lau­kę žmo­nės jo­kių pa­šal­pų ne­gau­na ir yra pri­vers­ti bū­ti iš­lai­ko­mi vai­kų, rink­ti šiukš­les, dirb­ti juo­džiau­sius dar­bus ar net el­ge­tau­ti.

Už gy­dy­mą mo­ka pa­tys

Vi­suo­ti­nis svei­ka­tos drau­di­mas Ki­ni­jo­je – taip pat ne­re­gė­tas da­ly­kas. Vi­si ser­gan­tie­ji už gy­dy­mo pa­slau­gas mo­ka pa­tys ar­ba yra ap­si­drau­dę pri­va­čio­se drau­di­mo kom­pa­ni­jo­se.

Ke­lio­nės me­tu tu­rė­jau ne­ma­lo­nią pro­gą iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su vie­ti­ne li­go­ni­ne.

Gy­dy­mo įstai­ga bu­vo la­bai mo­der­ni, ke­li gy­dy­to­jai ben­dra­vo an­glų kal­ba, pa­cien­tai la­bai drau­giš­ki. Ša­lia pa­la­to­je gu­lė­ju­si li­go­nė pa­siū­lė vai­sių ir pa­gal­bą.

Tie­sa, pas ją at­ėju­si gar­baus am­žiaus ma­ma to­kia ma­lo­ni ne­pa­si­ro­dė – vi­są lai­ką spok­so­jo ne­atit­rauk­da­ma akių – ma­tyt, dar nie­ka­da anks­čiau ne­bu­vo ma­čiu­si bal­ta­o­dės.

Už at­lik­tą apen­di­ci­to ope­ra­ci­ją ir gy­dy­mą iš­ kar­to te­ko su­si­mo­kė­ti. Tai kai­na­vo apie 4000 li­tų. Ta­čiau vė­liau drau­di­mas šias iš­lai­das kom­pen­sa­vo.

Ma­lo­niai nu­ste­bi­no nau­jie­ji stu­di­jų drau­gai – pa­tys pa­si­siū­lė pa­sko­lin­ti gy­dy­mui pi­ni­gų.

Vals­ty­bė stu­di­jų ne­fi­nan­suo­ja

Aukš­to­jo moks­lo švie­ti­mo sis­te­ma Ki­ni­jos Liau­dies Res­pub­li­ko­je – ga­na pa­na­ši į lie­tu­viš­ką. Dės­ty­to­jai – ir ki­nai, ir už­sie­nie­čiai, dės­to pa­skai­tas iš skaid­rių, pa­pil­do­mai lie­pia skai­ty­ti kny­gas, ret­kar­čiais už­duo­da na­mų dar­bus.

Už stu­di­jas čia mo­ka kiek­vie­nas stu­den­tas, nes nė­ra vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mų vie­tų, kaip pas mus.

Ning­bo uni­ver­si­te­te pus­me­čio stu­di­jos tru­ko kiek il­giau nei Lie­tu­vo­je. Uni­ver­si­te­tas, ku­ria­me mo­kiau­si, la­bai mo­der­nus, tu­ri daug fa­kul­te­tų ir dar dau­giau stu­den­tų. At­vy­kė­liai ska­ti­na­mi mo­ky­tis ki­nų kal­bos. Su­tei­kia­ma ga­li­my­bė in­ten­sy­viai mo­ky­tis kal­bos iš­ti­sus me­tus ne­mo­ka­mai.

Ka­dan­gi at­vy­kau tik pu­sei me­tų ir sa­vo at­ei­ties su Ki­ni­ja ne­sie­ju, nu­spren­džiau mo­ky­tis tik kal­ba­mo­sios kal­bos – kad už­tek­tų su­si­kal­bė­ti tur­gu­je. Sa­vo uni­ver­si­te­te su­ti­kau ir lie­tu­vę. Ji ki­nų kal­bą mo­ko­si jau pen­ke­rius me­tus ir jau ga­li lais­vai šne­kė­ti.

Į Ki­ni­ją vy­kau su sa­vo drau­gu. Kar­tu ap­si­gy­ve­no­me stu­den­tų ben­dra­bu­ty­je, ku­rį va­di­no­me vieš­bu­čiu. Kam­ba­ri­nės iš­ne­ši­nė­jo šiukš­les, kei­tė pa­ta­ly­nę, siur­blia­vo kam­ba­rį ir tvar­kė vo­nią.

Rū­pin­tis ne­rei­kė­jo be­veik nie­kuo. Net ir val­gy­ti nė kar­to ne­bu­vo­me pa­si­ga­mi­nę. Ki­ni­jo­je įpras­ta, jog stu­den­tų ben­dra­bu­čiuo­se nė­ra vir­tu­vių ir vi­si val­go val­gyk­lo­se ar­ba res­to­ra­nuo­se.

Vis dėlto Ki­ni­ja – la­bai di­de­lė ša­lis, tad švie­ti­mo sis­te­ma, mais­to tra­di­ci­jos ir vi­sa ki­ta kiek­vie­no­je pro­vin­ci­jo­je yra skir­tin­ga. Kas vie­na­me mies­te yra įpras­ta, nu­vy­kus į ki­tą mies­tą ga­li bū­ti keis­te­ny­bė.

Žyd­ras dan­gus – re­te­ny­bė

Di­de­li pra­mo­nės fab­ri­kai bei spar­čiai au­gan­ti eko­no­mi­ka ku­ria dar vie­ną opią pro­ble­mą – oro už­terš­tu­mą. Net ir sau­lė­tą die­ną dan­gus re­tai bū­na žyd­ras. Ore tvy­ro dul­kės, smo­gas.

Žmo­nės vei­dus ne­re­tai bū­na pri­si­den­gę kau­kė­mis, taip no­rė­da­mi ap­si­sau­go­ti nuo kenks­min­go oro.

Upė­se ir eže­ruo­se už­draus­ta mau­dy­tis, van­duo ša­lia di­džių­jų mies­tų la­bai ne­šva­rus. Net ir iš kra­no bė­gan­tis van­duo yra ne­ge­ria­mas – tin­ka tik praus­tis. Bū­tent dėl van­dens už­terš­tu­mo dau­gu­ma jau­nų ki­nų ne­mo­ka, o gal net nė­ra ban­dę plauk­ti.

Pa­tys ki­nai taip pat nė­ra tvar­kin­gi žmo­nės. Iš­mė­ty­tas mais­tas, šiukš­lės – įpras­tas da­ly­kas. Tie­sa, vi­sur be ga­lo šva­ru, mat gat­vė­se dir­ba daug tvark­da­rių, ku­rie grei­tai nu­mes­tas šiukš­les su­ren­ka ir iš­me­ta į kon­tei­ne­rius.

Ap­mo­ka fon­das

Nu­vyk­ti į ki­tą pa­sau­lio kraš­tą pa­gal mai­nų pro­gra­mą daug lė­šų ne­rei­kia. Kas­met stu­di­jų mai­nų ir pa­ra­mos fon­das or­ga­ni­zuo­ja kon­kur­sus. Įvei­kę ke­lia­mus kri­te­ri­jus apie 20 lie­tu­vių iš­vyks­ta į Ki­ni­jos Liau­dies Res­pub­li­ką.

Fon­das ap­mo­ka ke­lio­nės iš­lai­das, Ki­ni­jos vy­riau­sy­bė pa­si­rū­pi­na ne­mo­ka­mo­mis stu­di­jo­mis, ap­gy­ven­di­ni­mu bei sti­pen­di­ja.

Pa­pil­do­mi pi­ni­gai rei­ka­lin­gi tik pa­žin­ti­nėms ke­lio­nėms po ša­lį bei pra­mo­goms.

Autorė: Vik­to­ri­ja NEMUNAITYTĖ

5 straipsnio 2 nuotr.09-18

Iš studijų grįžau su įspūdžių bagažu…


 

5 straipsnio 3 nuotr.09-18

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *