Galimybių pagal mainų programas išvykti į užsienio šalis lietuviams yra vis daugiau. Neseniai teko pagal vieną iš programų pabuvoti Kinijos Liaudies Respublikoje.
Autorės nuotr. Viename Kinijos parkų.
Beveik penkis mėnesius gyvenau Ningbo mieste, kuris yra vos 300 kilometrų nuo Šanchajaus. Kai prieš išvykstant domėjausi miestu, kuriame teks mokytis, viena pažįstama kinė pasakojo, jog Ningbo yra laikomas mažu, jaukiu, žaliu Kinijos miestu. Tada nesitikėjau, jog čia gyvena per 8 milijonus gyventojų.
Rodo didelį dėmesį
Vykstant į Rytų šalis, ypač į mažiau turistinius miestus, reikia nusiteikti dideliam vietinių dėmesiui. Gyventojai žiūri, aptarinėja, sveikinasi, rodo pirštais ir net fotografuoja. Ne vienas baltaodis pasijunta lyg beždžionėlė prie Palangos tilto.
Studentai labai nori išmokti angų kalbos ir artimiau pažinti užsienio studentus, tad noriai bendrauja ir daug klausinėja. Išgirdę apie Lietuvą, jie dažniausiai žino, kas tai per šalis ir kur ji yra. Studentai domisi, kaip atrodo mūsų šalis, ką mes valgome, kaip gyvename.
Sužinoję, jog Lietuvoje tik trys milijonai žmonių ir pamatę nuotraukas, pagalvoja, jog čia labai tuščiai ir ramu. Mano draugė kinė sakė, jog ir ji norėtų atvykti gyventi į Lietuvą.
Vertinami specialistai iš Europos
Ypatingo dėmesio susilaukiama ir iš darbdavių – Europos ar Šiaurės Amerikos pilietis Kinijoje gali tikėtis gerokai didesnio atlyginimo nei vietinis. Ne tik atlyginimas yra didesnis – ir įgūdžių reikalaujama mažiau nei savo šalyje. Pavyzdžiui, anglų kalbos mokytojas uždirba apie 100 litų per akademinę valandą. Už tokią sumą galima laisvai pragyventi kelias dienas.
Gyvenimo lygis ir ekonominė situacija Kinijos rytinėje pakrantėje yra daug geresnė, nei didžioji dalis užsieniečių pamanytų. Rytuose klesti verslai, sunkvežimiais ir laivais plukdomos prekės, didžiuosiuose miestuose žmonės vidutiniškai uždirba daugiau nei Lietuvoje.
Maisto prekės, drabužiai bei transportas vis dar labai pigūs. Pragyvenimo lygis pagrindiniuose miestuose palyginus su Lietuva yra aukštesnis, mat su tokiu pačiu atlyginimu galima nusipirkti kur kas daugiau prekių.
Tiesa, apsukrūs verslininkai prekių kainas mažina nemokėdami mokesčių valstybei, o prekes parduoda be čekių.
Valstybė atkerta verslininkams sukurdama loteriją ant kiekvieno išspausdinto parduotuvės čekio. Pirkėjai pakibę ant jauko – čekių dabar reikalauja kiekvienoje prekybos vietoje, tikėdamiesi ką nors laimėti.
Gatvėse taisyklių nepaiso
Vos atvykusi į Ningbo miestą buvau nustebinta automobilių eismo. Vietiniai visiškai nesilaiko eismo taisyklių, visi vairuoja kaip išmano ir nepaliaujamai pypsina visiems kitiems eismo dalyviams. Einant gatve neretai paskausta ausys dėl nuolatinio automobilių keliamo triukšmo.
Dauguma mopedų, motociklų ir dalis automobilių yra varomi elektra. Taip mažinama oro tarša.
Tenka registruotis
Šalyje jaučiamas gana didelis komunistinės vyriausybės kišimasis į žmonių gyvenimus. Valstybė kontroliuoja mobiliųjų telefonų ryšius, internetą, bankus, yra monopolininkė ir kitose srityse.
Gyventojams, keliaujantiems iš vienos Kinijos provincijos į kitą, tenka registruotis policijoje. Norintiems vykti į užsienį tenka įveikti dar daugiau kliūčių. Pavyzdžiui, atvykstantiems studentams privalu nuodugniai pasitikrinti sveikatą – atlikti kraujo tyrimus, pasitikrinti širdį, pasidaryti plaučių rentgeno nuotrauką. Keisčiausia buvo tai, jog tokią patikrą turėjau atlikti du kartus – prieš išvykstant iš Lietuvos ir atvykus į Kiniją.
Valdžios kontrolė
Užsienio studentai labiausiai lieka nustebinti internetine kontrole. Tokie visame pasaulyje populiarūs tinklapiai kaip „Facebook“ ar „Youtube“ yra nelegalūs ir paprasčiausiai užblokuoti. Jais įmanoma naudotis tik per specialias programas.
Nors vyriausybė Kinijoje vaidina didžiulį vaidmenį, socialinės garantijos čia vis dar naujovė. Vos prieš kelerius metus buvo pradėta pensijų kaupimo sistema.
Dabar senatvės sulaukę žmonės jokių pašalpų negauna ir yra priversti būti išlaikomi vaikų, rinkti šiukšles, dirbti juodžiausius darbus ar net elgetauti.
Už gydymą moka patys
Visuotinis sveikatos draudimas Kinijoje – taip pat neregėtas dalykas. Visi sergantieji už gydymo paslaugas moka patys arba yra apsidraudę privačiose draudimo kompanijose.
Kelionės metu turėjau nemalonią progą iš arčiau susipažinti su vietine ligonine.
Gydymo įstaiga buvo labai moderni, keli gydytojai bendravo anglų kalba, pacientai labai draugiški. Šalia palatoje gulėjusi ligonė pasiūlė vaisių ir pagalbą.
Tiesa, pas ją atėjusi garbaus amžiaus mama tokia maloni nepasirodė – visą laiką spoksojo neatitraukdama akių – matyt, dar niekada anksčiau nebuvo mačiusi baltaodės.
Už atliktą apendicito operaciją ir gydymą iš karto teko susimokėti. Tai kainavo apie 4000 litų. Tačiau vėliau draudimas šias išlaidas kompensavo.
Maloniai nustebino naujieji studijų draugai – patys pasisiūlė paskolinti gydymui pinigų.
Valstybė studijų nefinansuoja
Aukštojo mokslo švietimo sistema Kinijos Liaudies Respublikoje – gana panaši į lietuvišką. Dėstytojai – ir kinai, ir užsieniečiai, dėsto paskaitas iš skaidrių, papildomai liepia skaityti knygas, retkarčiais užduoda namų darbus.
Už studijas čia moka kiekvienas studentas, nes nėra valstybės finansuojamų vietų, kaip pas mus.
Ningbo universitete pusmečio studijos truko kiek ilgiau nei Lietuvoje. Universitetas, kuriame mokiausi, labai modernus, turi daug fakultetų ir dar daugiau studentų. Atvykėliai skatinami mokytis kinų kalbos. Suteikiama galimybė intensyviai mokytis kalbos ištisus metus nemokamai.
Kadangi atvykau tik pusei metų ir savo ateities su Kinija nesieju, nusprendžiau mokytis tik kalbamosios kalbos – kad užtektų susikalbėti turguje. Savo universitete sutikau ir lietuvę. Ji kinų kalbą mokosi jau penkerius metus ir jau gali laisvai šnekėti.
Į Kiniją vykau su savo draugu. Kartu apsigyvenome studentų bendrabutyje, kurį vadinome viešbučiu. Kambarinės išnešinėjo šiukšles, keitė patalynę, siurbliavo kambarį ir tvarkė vonią.
Rūpintis nereikėjo beveik niekuo. Net ir valgyti nė karto nebuvome pasigaminę. Kinijoje įprasta, jog studentų bendrabučiuose nėra virtuvių ir visi valgo valgyklose arba restoranuose.
Vis dėlto Kinija – labai didelė šalis, tad švietimo sistema, maisto tradicijos ir visa kita kiekvienoje provincijoje yra skirtinga. Kas viename mieste yra įprasta, nuvykus į kitą miestą gali būti keistenybė.
Žydras dangus – retenybė
Dideli pramonės fabrikai bei sparčiai auganti ekonomika kuria dar vieną opią problemą – oro užterštumą. Net ir saulėtą dieną dangus retai būna žydras. Ore tvyro dulkės, smogas.
Žmonės veidus neretai būna prisidengę kaukėmis, taip norėdami apsisaugoti nuo kenksmingo oro.
Upėse ir ežeruose uždrausta maudytis, vanduo šalia didžiųjų miestų labai nešvarus. Net ir iš krano bėgantis vanduo yra negeriamas – tinka tik praustis. Būtent dėl vandens užterštumo dauguma jaunų kinų nemoka, o gal net nėra bandę plaukti.
Patys kinai taip pat nėra tvarkingi žmonės. Išmėtytas maistas, šiukšlės – įprastas dalykas. Tiesa, visur be galo švaru, mat gatvėse dirba daug tvarkdarių, kurie greitai numestas šiukšles surenka ir išmeta į konteinerius.
Apmoka fondas
Nuvykti į kitą pasaulio kraštą pagal mainų programą daug lėšų nereikia. Kasmet studijų mainų ir paramos fondas organizuoja konkursus. Įveikę keliamus kriterijus apie 20 lietuvių išvyksta į Kinijos Liaudies Respubliką.
Fondas apmoka kelionės išlaidas, Kinijos vyriausybė pasirūpina nemokamomis studijomis, apgyvendinimu bei stipendija.
Papildomi pinigai reikalingi tik pažintinėms kelionėms po šalį bei pramogoms.
Autorė: Viktorija NEMUNAITYTĖ
Iš studijų grįžau su įspūdžių bagažu…