Pasaulyje nutinkančios stichinės nelaimės ir moksliškai grindžiamos pranašystės apie pasaulio pabaigą verčia susimąstyti, kur bėgtume slėptis, išgirdę pavojaus signalus?
Ligita JUODVALKIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. Ekstremalių situacijų ar karo metu apsisaugotumėm ne visi…
Kol kas guodžiame save, kad ugnikalnių išsiveržimas, uraganai, avarijos atominėse elektrinėse, karštieji karo taškai – kažkur toli. Tačiau nugriaudėjus sprogimams Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje ir patys sekėme Lietuvoje atliekamų radiacinio fono matavimų rezultatus, o išsiveržus ugnikalniui Islandijoje baiminomės ore sklandančių kenksmingų medžiagų.
Pro pirštus žiūrėti draudžiama
Kaip reiktų elgtis įvykus stichinei nelaimei ar karo atveju, reglamentuoja įstatymai bei teisės aktai.
Lietuvos civilinės saugos sistemos organizavimo ir veikimo teisinius ir organizacinius metodus nustato Civilinės saugos įstatymas. Jame nurodomos valstybės ir savivaldybės institucijų bei ūkio subjektų pareigos ir funkcijos civilinės saugos srityje.
Slėptuvė – operacijų centrui
Įstatyme nurodoma, kad slėptuvė – specialiosios paskirties statinys arba specialiai įrengta patalpa gyventojams, kurie užtikrina valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklą ekstremalių situacijų ar karo metu. Kitaip tariant – ši vieta skirta ne kiekvienam.
Slėptuvės statusą Ukmergėje turi vienintelė – rajono savivaldybės administracijos pastato pirmajame aukšte esanti salė.
Pasak savivaldybės vyresniojo specialisto civilinei saugai Valdo Rabazausko, ištikus masinei nelaimei, čia įsikurtų ekstremalių situacijų operacijų centras. Jo sudėtyje 22 nariai – policijos, ligoninės, šilumos, elektros tinklų, Butų ūkio ir kitų gyvybiškai svarbių institucijų atstovai. Grupės sudėtis yra patvirtinta savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu.
Operacijų centro paskirtis – organizuoti ir koordinuoti gresiančių ar susidariusių ekstremaliųjų situacijų likvidavimą ir jų padarinių šalinimą.
Gyventojai slėptųsi mokyklose
Gyventojams apsaugoti nuo atsiradusių pavojų turėtų tarnauti vadinamieji kolektyvinės apsaugos statiniai.
Vyriausybės nutarimu yra patvirtintas Kolektyvinės apsaugos statinių poreikio nustatymo tvarkos aprašas.
Jame reglamentuojama tvarka, kuria nustatomi kolektyvinei apsaugai ekstremalių situacijų ar karo metu naudotini statiniai. Tai turėtų būti pastatai, kuriuose galėtų slėptis daug žmonių: mokyklos, sporto salės, stadionai, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės.
Kolektyvinės apsaugos statinių skaičius savivaldybėje nustatomas vadovaujantis teritoriniu principu.
Turi būti atsižvelgiama į savivaldybės galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos analizės duomenis, pavojingųjų objektų skaičių bei savivaldybės gyventojų skaičių.
Žymės specialiais ženklais
Kolektyvinės apsaugos statinio statusą rajone nutarta suteikti 22 statiniams. Šiemet visi jie bus pažymėti specialiu ženklu – mėlynu trikampiu oranžiniame fone.
Minimalus savivaldybės teritorijoje apsaugomų gyventojų skaičius apskaičiuojamas pagal tam tikrą formulę.
Šiuo metu savivaldybėje parinktuose statiniuose ekstremalių situacijų ar karo metu būtų galima apsaugoti 7420 gyventojų.
Patalpa, kurioje nelaimės atveju slėptųsi gyventojai, tikriausiai primintų silkių statinę. Mat vienam gyventojui tektų apie 1,5 kvadratinio metro.
Sovietmečio palikimas
Sovietų laikais, skirtingai nei šiandien, branduoliniam karui buvo rengiamasi labai atsakingai, o dujokaukes užsimauti buvo mokomi net mokiniai.
Daugelis dar prisimena, kad sovietmečiu buvo įrengta slėptuvė Miškų gatvėje po lopšelio-darželio pastatu.
Lig šiol iš po žemių kyšo šios slėptuvės ventiliacijos bokšteliai. Tačiau nelaimės atveju ši prieglauda buvo skirta ne eiliniam ukmergiškiui.
Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo sovietinio režimo žlugimo, nebeliko ir informacijos, kas disponavo šia slėptuve. Apie tai žinių teigia neturintys ir Civilinės apsaugos departamento prie Krašto apsaugos ministerijos darbuotojai. Greičiausiai šį objektą valdė sukarintos tarnybos.
Šiuo metu buvusi 500 kvadratinių metrų slėptuvė priklauso Jaunimo mokyklai, tačiau yra nenaudojama.
Dar dvi slėptuvės buvo įrengtos tuometiniame Baldų kombinate, o 41 priedanga – po daugiabučiais namais bei įstaigomis.
Ruošėsi karui
V. Rabazauskas sako, kad šios slėptuvės – šaltojo karo padariniai. Pašlijus Sovietų Sąjungos santykiams su Vakarų pasauliu, buvo rimtai ruošiamasi branduoliniam karui. Ypač aktyviai tokios slėptuvės būdavo statomos 6–8 dešimtmečiais.
„Tuomet visos gamyklos būdavo projektuojamos taip, kad įvykus kariniam konfliktui, ją kuo greičiau būtų galima perdaryti į karinę. Dažniausiai personalas gaudavo vienokį arba kitokį karinį išsilavinimą“, – pasakoja pašnekovas.
Slėptuves pavertė sandėliukais
Šiuo metu buvusioms slėptuvėms panaikinta ši funkcija ir netaikomi su civiline sauga susiję reikalavimai, kiti apribojimai. Šių statinių savininkai gali juos naudoti savo ūkinėje veikloje.
V. Rabazauskas sako, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui, jos tapo nebetinkamos. Atkurti jų funkcionavimą – kur kas didesnė investicija, nei civilinei saugai pritaikyti kitas patalpas. Be to, daugelį slėptuvių, kurios buvo įrengtos po daugiabučiais namais, žmonės privatizavo, pavertė sandėliukais ar rūsiais.
Pagelbėtų ir paprastas rūsys
Pasak civilinės saugos specialisto, šiais laikais daugiau orientuojamasi į meteorologines, stichines nelaimes. Kolektyvinės apsaugos statinių funkcija – suteikti priedangą rajono gyventojams. Tačiau kai kuriais atvejais gali pagelbėti ir namo sienos ar rūsys.
Pavyzdžiui, nutikus avarijai atominėje elektrinėje, nuo radiacijos medinis namas apsaugotų du kartus efektyviau, nei esant lauke. Esant rūsyje, rizika sumažėja 7 kartus, mūriniame name – net 10 kartų.