Neseniai Regionų administracinis teismas panaikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sprendimą, kuriuo centras buvo nurodęs nuimti partizanų vado Juozo Krikštaponio bareljefą nuo paminklinio akmens Ukmergėje. Šia tema kalbamės su Seimo nariu, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Vytautu Sinica.
Kaip vertinate teismo sprendimą byloje dėl J. Krikštaponio paminklo? Ne kartą sakėte, kad kaltinimai J. Krikštaponiui nepakankamai pagrįsti.
Tai yra didžiulės reikšmės sprendimas, formuosiantis ateities Lietuvos istorijos politiką. J. Krikštaponiui buvo mesti vieši kaltinimai dalyvavimu 1941 m. dabartinės Baltarusijos teritorijoje vykusiose žydų žudynėse.
Tai yra labai sunkūs kaltinimai, normalioje civilizuotoje valstybėje reikalaujantys labai rimtų įrodymų. Didžiausia mūsų istorijos politikos problema – kad mes leidžiame mesti šešėlį net ant didžiausių mūsų tautos didvyrių, kurių nuopelnais laisvės kovose niekas neabejoja, ir vien šio šešėlio pagrindu puolam šalinti jų viešo atminimo ženklus. Tai yra labai problemiška praktika, nes apeina normalų teisminį procesą ir nekaltumo prezumpciją.
Teisinės valstybės principas reiškia, kad niekas negali būti nuteistas be teismo. Daugelį metų buvo bandoma nagrinėti šio asmens biografiją, buvo net tris kartus kreiptasi į Generalinę prokuratūrą ir tris kartus gautas atsakymas, kad nėra čia ką tirti, nes nėra duomenų, leidžiančių pradėti ikiteisminį tyrimą. Remtis sovietinių represinių struktūrų duomenimis yra tiesiog nepakankama.
Nepaisant to, kad nebuvo jokių teismų ir tyrimų, atsirado anoniminės pažymos, apeinant teisinius procesus, kurių pagrindu susirinkusi vadinamoji Desovietizacijos komisija priėmė išvadą, neva J. Krikštaponis dalyvavo nusikalstamose veikose.
Tų pažymų išvados daromos remiantis sovietmečio tardymų, atliktų 20 metų po 1941 m. įvykių, protokolais.
Byloje įrodyta, jog Desovietizacijos komisijos išvada ir centro sprendimas neteisėti ne tik pagal turinį – nėra patikimų istorinių duomenų, rodančių, kad buvo padaryti kokie nors nusikaltimai, bet ir pagal savo priėmimo tvarką: nustatyta, kad komisija turėjo išankstinį nusistatymą, veikė neskaidriai ir neobjektyviai.
Šis sprendimas yra nepaprastai svarbus, nes primena, kad mūsų didvyriai neturėtų būti nuteisiami kaip sovietmečiu, kažkokių slaptų pažymų pagrindu, apeinant teisinį procesą. Norint kažką nuteisti, privalu eiti teisiniu keliu ir visus kaltinimus įrodyti teisme. Ir tik tada, jeigu asmens kaltė įrodoma, galima pradėti šalinti viešus atminimo ženklus, o ne remiantis vien kažkieno mestu šešėliu.
Be to, būtina atskirti atvejus, kai tam tikri veikėjai kontroversiškai vertinami dėl savo viešų veiksmų, kaip koks Petras Cvirka, ir kai politiniu požiūriu jokios dėmės neturintys žmonės apkaltinami padarę kriminalinius nusikaltimus. J. Krikštaponis nėra kaltinamas niekuo, išskyrus būtent pačius baisiausius kriminalinius nusikaltimus. Jei jis juos išties įvykdė, tada siūlymai dėl jo atminties trynimo atrodo pagrįsti, jei ne – situacija visiškai kitokia. Svarbu pereiti prie principo, kad tik teismas gali įvertinti, ar žmogus padarė kriminalinių nusikaltimų. Šioje byloje pirmąkart per ilgą laiką taip ir buvo padaryta, o politizuotas diskusijas pakeitė tikslus teisinis vertinimas.
Akcentuojate informacinį karą ir kad sprendimas svarbus jo fone. Kodėl?
Lietuva jau ilgą laiką gyvena informacinio karo sąlygomis. Tokiomis sąlygomis visada bus sistemingai organizuotų kaltinimų bandant diskredituoti Lietuvos laisvės kovotojus. Šie kaltinimai yra kurpiami „galimai“ pagrindu – galimai dalyvavo, galimai žudė ir t. t. Kaltinimai pasiekia ne tik 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, tokius kaip K. Škirpa ar J. Noreika, bet net ir iškiliausius partizaninio judėjimo vadus.
Tokių kaltinimų pagrindu net buvo sukliudyta A. Ramanauskui-Vanagui pastatyti paminklą JAV. Tad vykdomas sistemingas rezistencijos okupaciniams režimams juodinimas, ir jeigu Lietuva kaip valstybė, jos institucijos prisileis tą mąstymą, kad užtenka įtarimo, užtenka to „galimai“, mūsų valstybė tik paskatins tokius išpuolius ir jie visada pavyks. Mesti kaltinimą „galimai“ kieno nors atžvilgiu visada įmanoma, juos priimdama valstybė be kovos pasiduoda informaciniame kare.
Kaip istorinės atminties komisijos narys, kaip matote atminimo puoselėjimą Ukmergės krašte?
Ukmergės rajonas pasižymi Lietuvai nusipelniusių istorinių asmenybių gausa ir istorinės atminties ženklais. Čia mons. Alfonsas Svarinskas įkūrė visoje Lietuvoje unikalų Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, kur kasmet vyksta nuostabus minėjimo renginys. Jau daugybę metų, dar nuo tada, kai mons. A. Svarinskas buvo su mumis, nepraleidžiu šio renginio.
Ukmergės rajone taip pat yra Prezidento Antano Smetonos gimtinė, o pačiame mieste atidengtas jam skirtas biustas. Tai – vienareikšmiškai geras sprendimas, nes Antanas Smetona yra mūsų valstybingumo tarpukariu simbolis, pirmasis Lietuvos Prezidentas.
Kalbino Marius Parčiauskas
