Viena iš sodininkų bendrijų problemų – prasta gatvių būklė. Nors sodininkų bendrijos pamažu tampa gyvenamaisiais kvartalais, savo gatvėmis privalo rūpintis pačios.
Savo teritorijoje esančiomis gatvėmis sodininkų bendrijos turi rūpintis vadovaujantis Sodininkų bendrijų įstatymu. Tiesa, padaryta ir išimčių.
Asociacijos Ukmergės susivienijimas „Sodai“ vadovas, o taip pat ir „Pušelės“ sodininkų bendrijos pirmininkas Regimantas Baravykas pasakojo, kad Vyriausybės nutarimu sodininkų bendrijos gatves gali perduoti savivaldybės priežiūrai.
„Pušelė“ nelabai seniai taip ir padarė – savivaldybės priežiūrai perdavė vieną – pagrindinę – gatvę.
Tiesa, tai nėra labai paprasta. Sprendimas dėl gatvių privalo būti priimamas pritarus visuotiniam susirinkimui.
R. Baravyko duomenimis, tokių kaip jų, pagrindinių sodininkų bendrijų, gatvių, kurias yra perėmusi savivaldybė, nėra daug. Savivaldybei tai nėra paranku, nes užsikrauna papildomą rūpestį.
Anot R. Baravyko, savivaldybė tikrai neperimtų gatvės, į kurią yra įsiterpusi kurio nors sklypo gyvatvorė. O tai nėra retas reiškinys.
Pastebima, kad atsiranda sodininkų, kurie savo sklypus gyvatvore apsodina nesilaikydami nustatytų reikalavimų. Nors krūmus sodinti privalo savo pusėje vieno metro nuo sklypo ribos atstumu, kartais daro atvirkščiai – krūmais sklypą apsodina valdiškoje žemėje, išlįsdami per metrą ar net daugiau. Tai vadinama valstybinės žemės užgrobimu. R. Baravykas sako, kad savo bendrijos narius prašo to nedaryti ir panaikinti pažeidimus siekiant, kad ateityje gal ir daugiau gatvių savo priežiūron perimtų savivaldybė.
Pasak susivienijimo „Sodai“ pirmininko, kraštinių sodų, esančių gatvių pabaigoje, savininkai kartais net apskritai apsitveria sklypą kartu su visu kelio gabalu – visai ne jam priklausančia žeme.
Kalbėdamas apie sodų gatvių priežiūrą R. Baravykas žmones ragino dėl negreideriuotų, po lietaus išardytų gatvių kreiptis į savo bendrijos pirmininką. Pažymėjo, kad seniūnai, kurių teritorijoje yra bendrija, patvarkyti gatves gali nebent geranoriškai. Tiesa, iki bendrijos teritorijos tuo pasirūpinti turėtų.
R. Baravykas pastebi, kad žmonės įvairius reikalavimus, pageidavimus linkę išsakyti, tačiau sodininko nario mokestį susimoka anaiptol ne visi.
Problema ir patys pirmininkai – šios pareigos yra arba labai menkai apmokamos arba dirbama visuomeniškais pagrindais, todėl, anot R. Baravyko, surasti žmogų, kuris ir gebėtų, ir sutiktų rūpintis bendrijos reikalais, nėra lengva. O tų reikalų ir problemų tikrai esama nemažai.
„Pušelės“ pirmininkas papasakojo pavyzdį. Vienas bendrijos narys išsiaiškino, kad iki jam įsigyjant sklypą čia buvo nutiestas ESO kabelis. Prieš daugiau kaip kelis dešimtmečius tai padaryta be ankstesniojo savininko sutikimo. Tad dabar teks aiškintis, kas kaltas dėl tokio pažeidimo.
Problemų iškyla ir norint name pasididinti elektros galią – tokių darbų kaina labai didelė, kartais net didesnė už paties sklypo vertę.
Nors iš pažiūros atrodo, kad apleistų sodų nėra labai daug, R. Baravykas teigia priešingai. Pasak jo, apleistų sklypelių bendrijose daugėja. Daugėja esą ir tokių, kurių niekas nepaveldėjo arba savininko neįmanoma nustatyti. „Registrų centras“ savininkų duomenų neatskleidžia, reikia bandyti jų ieškoti savais kanalais.
Neretos problemos ir dėl per arti sklypo ribos pasodintų želdinių. Kadaise reikalavimų niekas nepaisė, medžiai užaugo ir dabar meta šešėlį kaimyniniam sklypui.
Sodininkų bendrijos vadovaujasi Sodininkų bendrijų įstatymu, kurį numatyta keisti.
Aplinkos ministerija yra parengusi įstatymo pataisas. Į naują bendro naudojimo objektų valdymo steigiant bendriją sistemą bus siūloma integruoti ir sodininkų bendrijas. Norima atsisakyti teisinio reguliavimo, taikomo ,,specifinėse“ mėgėjų sodo teritorijose.
Pataisose numatyta, kad nuo 2031 m. Sodininkų bendrijų įstatymas nustos galioti, tačiau dabartinės sodininkų bendrijos ir toliau galės veikti bendra tvarka.
***
Sodininkų bendrijos dar ir šiandien, kaip tarybiniais laikais, pavadinamos kolektyviniais sodais. Viena iš sovietinių žmonių poilsio rūšių buvo leisti laiką vasarnamiuose ar soduose. Valstybė norintiesiems nemokamai skirdavo 600 kvadratinių metrų sklypą.
***
Svetainė „Telegraf“ aiškinosi, kodėl būtent 6 a žemės sklypas buvo skirtas sovietiniais laikais. Pasirodo, tam buvo keletas priežasčių ir ši norma buvo pagrįsta sovietų mokslininko skaičiavimais.
Mokslininkas Vitalijus Edelšteinas dirbo Maskvos žemės ūkio institute, o 1944 m. parašė knygą „Individualus daržas“. Būtent joje mokslininkas aprašė, kokius augalus ir daržoves bei kokiais kiekiais geriausia užsiauginti tam skirtoje vietoje.
V. Edelšteinas suskaičiavo, kad vienam žmogui per metus reikia 500,7 kg daržovių. Tokiam kiekiui užauginti reikia 124,5 kvadratinio metro žemės.
Vidutinę sovietinę šeimą sudarė 3,9–4,3 žmogaus. Mokslininkas apskaičiuotą plotą padaugino iš šio koeficiento ir pridėjo šiek tiek vietos vaismedžiams auginti.
***
Taigi V. Edelšteinas suskaičiavo, kad kiekvienai šeimai asmeniniam sodui užtektų lygiai 6 arų. Į šias rekomendacijas sovietų valdžia atsižvelgė.
1949 m. buvo priimtas nutarimas, pagal kurį piliečiams turėjo skirti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurių plotas yra lygiai 600 kvadratinių metrų. Ši norma buvo aktuali iki SSRS žlugimo.
Žemės sklypo dydis kiekvienai šeimai išliko nepakitęs ir dėl to, kad SSRS privatus verslas buvo laikomas nusikaltimu. Valdžia baiminosi, kad, gavę daugiau ploto daržovėms auginti, žmonės parduos savo perteklių. Todėl žemės išdavimas buvo apribotas vos šešiais arais.
Padėtis šalyje su šviežiomis daržovėmis ir vaisiais ne sezono metu buvo katastrofiška – jų gauti buvo beveik neįmanoma.
