Ar iš tiesų Sližių kultūros namai uždaromi, o jų pastatas bus parduotas? Šis klausimas sujudino Sližių (Veprių sen.) kaimo žmones. Vieni jų ketina kultūros namus ginti, kiti mano, jog reikia palaukti, treti siūlo su valdžia gražiuoju susitarti. Pasirodo, Sližių kultūros namai – pačios kaimo bendruomenės bėda.
„Liūdną žinią mes turime pranešti Jums, Sližių žmonės: ką tik nuspręsta uždaryti mūsų kultūros šventovę, kur prabėgo daugelio sližiečių vaikystė ir jaunystė, kur savo eiles skaitė Lietuvos klasikai Eduardas Mieželaitis ir Justinas Marcinkevičius, kur vos prieš kelerius metus Lietuvos sportininkas galiūnas Žydrūnas Savickas – „Big Z“ – iškėlė Sližių vėliavą.
Mūsų kultūros namų salė, kurios galėtų pavydėti daugybė Lietuvos miestų ir miestelių, tikriausiai bus išdraskyta lygiai taip, kaip buvo išvogta ir išdraskyta buvusi kolūkio kontora“, – savo feisbuko paskyroje pranešė Sližių kaimo gyventojas Artūras Vasiliauskas.
Jo nuomone, iš kaimo yra genamas žmogus, nes jame vienas paskui kitą uždaromos švietimo, kultūros bei kitos žmogui reikiamos įstaigos.
Pirmieji Sližių kultūros namai buvo įkurti 1961 metais buvusiame Sližių dvare. 1969 metais tuometis S. Nėries kolūkis kultūros namams pastatė naują erdvų pastatą. Po vienu stogu įsikūrė ir paštas, biblioteka, valgykla, tuometinio kolūkio administracija.
Iširus kolūkiui, administracijos kabinetai buvo išdalyti žmonėms už pajus, šie vėliau juos pardavė verslininkui, tačiau šis „nesusuko“ pelningo verslo, todėl patalpas pardavė savivaldybei. Nebeliko ir valgyklos, pašto, o biblioteka persikėlė į buvusios mokyklos pastatą. Šiuo metu visas šis didžiulis, beveik tūkstančio kvadratinių metrų ploto, pastatas, yra Ukmergės savivaldybės administracijos nuosavybė.
Tačiau A.Vasiliauskas mano, kad kultūros namai yra ir kaimo žmonių moralinė nuosavybė. Todėl sako nesuprantąs, kodėl šį pastatą reikėtų atiduoti verslui ir kvietė žmones stoti ginti savo kultūros židinio.
Garsėja
kultūriniu gyvenimu
Sližiai garsėja kultūriniu gyvenimu. Jų organizuojami renginiai bei šventės pritraukia ne tik vietinius – Sližių, Veprių – gyventojus, bet ir svečius iš visos šalies. Pavasariais, kai žydi vyšnios, į Sližius kasmet suvažiuoja visos šalies poezijos kūrėjai, per Rasas – etnografijos ir folkloro gerbėjai.
Poezijos šventė „Žydinčios vyšnios šakelė“ Sližiuose organizuojama nuo 1984 metų, Sližių Rasos – nuo neatmenamų laikų. „Sovietmečiu nebuvo galima dainuoti tautinių dainų, bet mes jas dainavome“, – prisimena ilgametė Sližių meno vadovė Stasė Novikienė.
Sližių kultūros namuose jau daug metų gyvuoja vaikų ir suaugusiųjų teatro grupės, dainuoja moterų vokalinis, vaikų folklorinis ansambliai, tačiau už visus labiau Sližius garsina neseniai 30-ąjį jubiliejų atšventęs folkloro kolektyvas „Siemanys“. Jis – visų kultūrinių renginių svarbiausias organizatorius, dalyvis ir jų siela.
„Na, mums tos salės labai reikia“, – prisipažino folkloro kolektyvo vadovė S. Novikienė. Pasak jos, repetuoti jie turi kur. Tam skirta buvusios mokyklos salė. Jos pakanka ir vakaronėms, kitiems nedideliems renginiams – buvusios mokyklos salėje, pasak meno vadovės, telpa apie 50 žmonių. Tačiau, kai vyks didesni renginiai, į kuriuos suvažiuos žmonės iš svetur, šios salės nepakaks. „Daugelį tokių renginių, kaip antai „Žydinti vyšnios šakelė“, rengiame lauke. Bet, kai pradėdavo lyti, subėgdavome į salę“, – sako Sližių meno vadovė.
Ji netiki, kad valdžia iš Sližių atims kultūros namus. „Pas mus dar yra vaikų darželis, jį lanko dešimt vaikučių. Turime du naujagimius, dar vienas turėtų gimti. Kol esame, kol dainuosime, gal mūsų niekas nesunaikins“, – vylėsi ji.
Vieni kitiems prieštarauja
„Niekas kultūros namų neuždaro“, – „Ukmergės žinias“ tikino Ukmergės kultūros centro direktorė Rasa Graužinienė. Pasak jos, kultūros centras tik suteikė Sližių skyriaus darbuotojoms naujas darbo vietas buvusioje mokykloje, nes kultūros namai yra nešildomi ir todėl ten dirbti neįmanoma.
Direktorė tikino, kad kalbos apie kultūros namų uždarymą yra niekuo nepagrįsti gandai. „Yra tokių kaimo kiršintojų, jie ir skleidžia visokius gandus“, – piktinosi direktorė.
Tačiau A.Vasiliausko žinia apie uždaromus kultūros namus – ne iš piršto laužta. Jis pakalbino ir už juos bei kaimo kultūrinį gyvenimą atsakingus valdžios žmones.
Veprių seniūnė Dalia Radzevičienė kalbėjo, kad kultūros centras atsisakė savo žinion priimti patalpas, todėl jų likimas, seniūnės aiškinimu, priklausys nuo savivaldybės sprendimo. „Bus taip, kaip nuspręs savivaldybė – ar jį rezervuos, ar pardavimui atiduos“, – A. Vasiliauskui kalbėjo seniūnė. „Dabar visame rajone vyksta tokie pertvarkymai“, – dar pridūrė ji.
To, kad Sližių kultūros namai gali būti privatizuoti, neneigė ir savivaldybės turto ir įmonių valdymo poskyrio vedėja Daiva Gladkauskienė „Kaip bus su pastatu dar neaišku, šį reikalą spręs rajono taryba, bet visus tokius nereikalingus pastatus parduoda aukciono būdu, tai šitam gali būti irgi taip pat. Tiktai užtruks visos procedūros“, – A. Vasiliauskui atsakė ji.
Bendruomenės bėda
Taškus sudėliojo savivaldybės administracijos direktorius Darius Varnas. „Sližių kultūros namus pagal panaudos sutartį nuo 2016 metų gegužės iki 2028 metų gegužės valdo Sližių krašto bendruomenė“, – „Ukmergės žinioms“ atsakė jis.
Tai kur problema? Vadinasi, mažiausiai 8-erius metus Sližių kultūros namams niekas negresia.
Bet, pasirodo, Sližių kaimo bendruomenė, pasiėmusi šį pastatą, nesugeba jo išlaikyti ir todėl savivaldybė ketina su ja nutraukti panaudos sutartį.
„Jei Sližių krašto bendruomenė toliau taip dels ir nieko nedarys, savivaldybė bus priversta perimti iš jos panaudos sutartimi priskirtą Sližių kultūros namų pastato dalį“, – neslėpė direktorius.
Ką darys jį susigrąžinusi? „Jei nebus rasta sprendimų, kaip visą šį pastatą panaudoti, jis bus įtrauktas į viešame aukcione parduodamo Ukmergės rajono savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą“, – neslėpė D. Varnas.
Paklaustas, koks likimas laukia kitų kaimo kultūros namų, atsakė, jog parduodami bus tik tie kultūros namų pastatai, kurie jau seniai nebenaudojami. „Tad vertingiau juos yra parduoti, o neleisti jiems sunykti“, – mano direktorius.
