Skulp­tū­rą va­di­na pa­dė­ka Aukš­čiau­sia­jam

Anykš­čių ra­jo­ne ka­dai­se gy­va­vu­sį Al­bi­tiš­kių kai­mą da­bar že­mė­la­py­je var­giai be­ras­tu­me. Ta­čiau Uk­mer­gė­je gy­ve­nan­čiam Juo­zui Ra­čic­kui tai – vie­na bran­giau­sių vie­tų, ku­rio­je da­lį sa­vo šir­dies jis pa­lie­ka, šią že­mę gra­žin­da­mas pa­min­klais.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ka­vars­ke esan­čios baž­ny­čios šven­to­rių ne­se­niai pa­puo­šė J. Ra­čic­ko rū­pes­čiu pa­sta­ty­ta Jė­zaus Kris­taus skulp­tū­ra. Šios apy­lin­kės vy­rui ypač bran­gios, nes mi­nė­ta­me kai­me Ka­vars­ko vals­čiu­je pra­bė­gu­si vi­sa vai­kys­tė.

To­les­ni jo pri­si­mi­ni­mai skau­dūs – su­si­ję su šei­mos trem­ti­mi į Si­bi­rą. Ta­čiau šird­gė­la se­niai at­lė­go, ir po­nas Juo­zas šian­dien be ne­ri­mo vei­de pa­sa­ko­ja apie sun­kų dar­bą nuo 14 me­tų, sve­tur bė­gu­sią kas­die­ny­bę. Reikš­min­go­mis va­di­na įgy­tas moks­lo ži­nias: tech­ni­kos mo­kyk­lą Belg­ra­de jau­nas al­bi­tiš­kie­tis pa­li­ko kaip gar­ve­žio ma­ši­nis­tas.

Min­ti­mis su­grį­žęs į anuos lai­kus, pa­šne­ko­vas da­li­ja­si ir ne­įpras­tais pri­si­mi­ni­mais. Pri­si­pa­žįs­ta, jog kai ku­rie jų pa­čiam li­gi šiol ke­lia nuo­sta­bą ir ver­čia karš­tai ti­kė­ti Die­vo ap­vaiz­da.

Ly­di ne­įpras­ti po­ty­riai

J. Ra­čic­kas pui­kiai pa­me­na vie­ną pas­ku­ti­nių trem­ty­je pra­leis­tų va­ka­rų. Ruoš­da­ma­sis grįž­ti į gim­ti­nę, nu­ta­rė at­si­svei­kin­ti su bi­čiu­liais. Kal­bos apie gim­tą­ją Lie­tu­vą už­si­tę­sė li­gi pu­siau­nak­čio, ir na­mo­lio te­ko sku­bė­ti spau­džiant, kaip pats sa­ko, 30 laips­nių šal­čiui.

Tas jaus­mas vy­rą ly­di li­gi šiol: „Toks ne­pa­aiš­ki­na­mas sil­pnu­mas, mie­gas tą­syk su­ėmė… At­ro­dė – taip šal­ta ir ne­ge­ra, jog nė žings­nio dau­giau ne­be­ga­liu pa­ei­ti. No­rė­jo­si kris­ti vie­to­je ir apie nie­ką ne­be­gal­vo­ti. Ta­čiau kaž­kas lyg su­lai­kė, ra­gi­no ne­klup­ti, ne­pa­si­duo­ti sil­pnu­mui…“ Jis ne­abe­jo­ja, jog bū­tų mir­ti­nai su­ša­lęs, bet stai­ga pa­ju­to, kaip su­grįž­ta jė­gos…

Pa­na­šius po­jū­čius pa­šne­ko­vas ne­sle­pia sie­jan­tis su Aukš­čiau­sio­jo pa­ra­ma, ku­ri, anot jo, ly­dė­da­vu­si dau­ge­ly­je ne­ma­lo­nių gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jų. Apie tai ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti ne vie­ną is­to­ri­ją. „Tą pa­gal­bą ir glo­bą jau­čiu ne vien šir­di­mi. Te­ko pa­tir­ti ir, ro­dos, ne­įti­kė­ti­nų dalykų. To­dėl vi­są­laik kir­bė­da­vę – lyg sko­lą ko­kią tu­rė­čiau ati­duo­ti“, – šyp­so­si po­nas Juo­zas.

Ta­čiau ne­pa­vy­ko iš­veng­ti skau­džios lem­ties, at­siun­tu­sios ar­ti­muo­sius iš­ti­ku­sią ne­lai­mę.

Vy­ras pa­sa­ko­ja apie sun­kiai pa­aiš­ki­na­mą įspū­dį, pa­tir­tą sy­kį žu­vau­jant eže­re. Ra­mus van­duo ap­lin­kui val­tį stai­ga ėmė drums­tis, ga­ruo­ti, tykš­ti… Iš­si­gan­dęs jis par­sku­bė­jo na­mo. Čia lau­kė skau­di ži­nia: mi­rė jo bro­lio sū­nus, ku­riam bu­vo vos ke­tu­rias­de­šimt me­tų…

Do­va­na – vi­sai ben­druo­me­nei

J. Ra­čic­kas sa­ko ne vie­nus me­tus au­dęs min­tį, kaip ga­lė­tų įpras­min­ti sa­vo pa­dė­ką. Nu­ta­ręs pa­sta­ty­ti Jė­zaus Kris­taus skulp­tū­rą, ėmė do­mė­tis ga­li­my­bė­mis įsi­gy­ti, lan­kė­si pas ga­min­to­jus. Tai, ko ieš­ko­jo, su­ra­do Vi­diš­kiuo­se esan­čio­se pa­min­klų dirb­tu­vė­se – ten ir įsi­gi­jo gra­ni­ti­nį 1,52 m dir­bi­nį.

Pa­šne­ko­vas dė­kin­gas įmo­nės ko­lek­ty­vui, dar­bi­nin­kams, ku­rie pa­dė­jo nu­vež­ti ir pa­sta­ty­ti skulp­tū­rą ša­lia Ka­vars­ko baž­ny­čios. „Su­lau­kiau ne tik kle­bo­no, bet ir mies­te­lio ben­druo­me­nės pa­dė­kų už to­kią gra­žią do­va­ną“, – džiau­gia­si jis.

Su­ma­ny­mui iš­leis­tų ne­ma­žų pi­ni­gų vy­rui ne­gai­la. „Juk mums su žmo­na Bro­nis­la­va nie­ko per daug ne­rei­kia, vis­ko už­ten­ka. Gra­žiai ben­drau­jam su jos gi­mi­nai­čiais, vie­ni ki­tiems pa­de­dam, tad ir kil­niam tiks­lui po tru­pu­tį su­tau­piau“, – at­vi­rau­ja po­nas Juo­zas.

Jė­zaus Kris­taus skulp­tū­ra – šeš­ta­sis vy­ro rū­pes­čiu pa­sta­ty­tas pa­min­klas. Jo ini­cia­ty­va van­den­tie­kio įmo­nės, ku­rio­je 30 me­tų dir­bo, te­ri­to­ri­ją pa­puo­šė me­di­nė mo­ters skulp­tū­ra. Prie Vy­tau­to g. 61 na­mo iš­ki­lo tūks­tant­me­tį mi­nė­ju­siai Lie­tu­vai skir­ta skulp­tū­ra.

Gim­tuo­sius Al­bi­tiš­kius puo­šia me­di­nis ir me­ta­li­nis kry­žiai bei pa­min­kli­nė ak­me­ni­nė len­ta, skir­ta įam­žin­ti jau ne­be­eg­zis­tuo­jan­čio kai­mo is­to­ri­ją.

Nuotr. Juo­zas Ra­čic­kas įgy­ven­di­no se­ną su­ma­ny­mą – Ka­vars­ko baž­ny­čios šven­to­riu­je pa­sta­tė Jė­zaus Kris­taus skulp­tū­rą.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr.