Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirto projekto „100 metų kartu“ komanda herojų ieškojo ir Ukmergėje. Savo istorijas papasakojo dvi mūsų rajone gyvenančios šimtametės senolės.
„100 metų kartu“ autoriai šimtamečių istorijas pasakoja kino kadrais ir fotografijomis. Šio projekto iniciatorius, labdaros ir paramos fondo įkūrėjas, Marius Čiuželis pasakojo, kad nuo praėjusių metų vidurio jo vardo paramos fondas Lietuvoje vysto „Sidabrinės linijos“ projektą.
Jis skirtas vienišiems, atskirtį ir izoliaciją išgyvenantiems garbaus amžiaus žmonėms, su kuriais bendraujama telefonu.
Tarp pašnekovų buvo ir šimto metų jubiliejų drauge su nepriklausoma Lietuva mininčių senjorų. Taip gimė mintis įamžinti šimtamečius.
Subūrė komandą
Projektas „100 metų kartu“ pradėtas įgyvendinti šį pavasarį. Komandoje dirba fotografė Monika Požerskytė-Kalvelė, režisierė Edita Kabaraitė, prodiuseris Kęstutis Drazdauskas, kiti savo sričių profesionalai. Šiuo metu Lietuvoje fotografijose įamžinta jau per 30 šimto metų sulaukusių žmonių, nufilmuota apie 20.
Atskleidžiant skirtingų profesijų, tautybių, socialinių ar kultūrinių sluoksnių atstovų patirtis, siekiama išryškinti įdomiausius jų gyvenimo epizodus, realizuotas ir nespėtas įgyvendinti svajones, parodyti stereotipus paneigiantį senatvės veidą.
Paklaustas, kaip rado kalbintuosius senolius, M. Čiuželis sakė, jog pagalbos buvo kreiptasi į savivaldybes. Išeivių ieškota per Užsienio reikalų ministeriją, išeivijos organizacijas. „Visos jos su dideliu entuziazmu prisidėjo ir dalijosi kontaktais. Šiuo metu jau sklinda garsas ir iš lūpų į lūpas, į mus kreipiasi, kviečia juos aplankyti. Deja, ne visi jau gali dalyvauti projekte dėl silpnos sveikatos. Kai kurių aplankyti tiesiog nesuspėjame…“
Projekto organizatoriai šią vasarą aplankė ir dvi Ukmergės rajone gyvenančias šimtametes – pavasarį jubiliejų švęsiančią Oną Pavydienę ir jo jau sulaukusią Karoliną Pusvaškienę.
Nestigo likimo smūgių
Ona Pavydienė gimė 1918 metais Mišniūnuose. Kovo 7-ąją senolė švęs šimto metų jubiliejų. Daug metų gyvenusi Šešuoliuose, šiuo metu įsikūrusi pas anūkę Žemaitkiemyje.
Likimas lėmė jai nugyventi labai vingiuotą, kupiną įvairių likimo smūgių gyvenimą. Tėvas mirė, kai jai buvo 19 metų, mama – praėjus vos trims metams. Ona buvo ketvirta iš penkių vaikų. Trys mirė dar būdami maži, tad augo su jaunėliu broliu Juozu.
Pamena, kaip Dievo buvo nulemta susitikti su jai skirtu žmogumi.
1940 m. ištekėjo už Stasio Pavydžio. Vyro neteko 1977 metais. Paskutiniuosius devynerius metus vyrą slaugė ligos patale.
Senolė džiaugiasi vienintele dukra Janina, anūkais Rasa ir Vytautu, proanūkiais Mindaugu, Mantvydu, Karolina ir Eriku.
Moteris visą gyvenimą stebino darbštumu. Per karą, kai sudegė jų namai, visko neteko. Likusi be vyro, namuose darbus suspėdavo atlikti viena – augino gyvulius, prižiūrėjo vaikus, nudirbdavo visus ūkio darbus.
Sako niekada nedejavusi, nes žinojo, kad viską turi padaryti pati. Gal todėl ir tie šimtą metų prabėgo lyg viena akimirka, o šviesiausias gyvenimo prisiminimas liko vaikystės dienos.
Kaip pagrindinį dienos darbą dabar senolė įvardija Rožinio maldą. „Anksčiau rankose buvo šakės, o dabar va – rožančius“, – sako ji. Pagrindiniai dalykai, kurių prašo: ,,Dieve, neduok karo, neduok patalo ir neatimk proto.“
Iškeliavo amžinybėn
Projekto rengėjai šią vasarą Lyduokiuose aplankė šimto metų jau sulaukusią Karoliną Pusvaškienę.
Ji pasakojo visą gyvenimą, iki 1977-ųjų, gyvenusi Ukmergės rajono Šeiminiškių kaime. Vėliau pasistatė namus Kurėjuose ir gyvenusi su vyriausiojo sūnaus šeima. Ilgus metus dirbo lauko darbininke, buvo gera siuvėja.
Mergautinę Šikšnytės pavardę turėjusi Karolina kilusi iš šešių vaikų šeimos, buvo jauniausia. Keturios seserys ir brolis mirę. Nebaigusi nė keturių pradžios mokyklos klasių, ji, sesers pamokyta, tapo siuvėja ir šiuo amatu vertėsi visą gyvenimą.
Ištekėjo būdama 30-ies už aštuoneriais metais vyresnio Petro Pusvaškio. Abu susipažino tame pačiame kaime ganydami gyvulius.
K. Pusvaškienė pasakojo maistui nesanti išranki, valgo beveik viską, tik, paklausiusi gydytojų patarimų, stengiasi riboti mėsos produktus bei sviestą. Labiausiai mėgstu ką tik pamelžtą karvės pieną, naminius pyragus, duoną.
Norintiems tapti ilgaamžiais patarė to prašyti Dievo ir nesėdėti rankų sudėjus. Visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbusi moteris sakė, kad daug meldžiasi, klausosi „Marijos radijo“ ir tikisi dar ilgai gyventi.
Ši projekto rengėjų viešnagė tik įrodė pasaulio trapumą – greitai po apsilankymo, spalio 11 d. , sulaukusi 102 metų, senolė mirė.
Tęsis ir kitąmet
„100 metų kartu“ tęsis ir po 2018-ųjų, tad jo rengėjai sako stengsis aplankyti kuo daugiau garbingo amžiaus žmonių.
„Kuriamą dokumentinį kino filmą ir fotografijų albumą planuojame pristatyti kitų metų vasarį ar kovą. Vėliau fotografijų paroda, albumas ir kino filmas keliaus po Lietuvą, aplankysime bent 20 savivaldybių, kuriose gyvena mūsų herojai“, – pasakojo M. Čiuželis.
Pasak jo, fotografijų albumą planuojama pildyti naujais herojais, mažių mažiausiai kol jų bus 100 – 100 šimtamečių atkurtos Lietuvos šimtmečio progai.
Šis projektas oficialiai įtrauktas į šimtmečio minėjimo renginių programą, jį dalinai remia Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Ieškoma ir kitų finansinės paramos šaltinių – kreipiamasi į privačius asmenis, įmones ir organizacijas.
„Mūsų komandai šis projektas – begalinis džiaugsmas ir pasididžiavimas. Džiaugsmas matant mūsų herojų švytinčius veidus, optimizmą, puikų humoro jausmą, kurių neužgesino negandos, karai, trėmimai“, – sako projekto sumanytojas.
„100 metų kartu“ organizatoriai ragina visus, pažįstančius žmones, sulaukusius arba netrukus sulauksiančius šimto metų, pranešti el. paštu [email protected] arba telefonu 8 675 78746.
Ala BUŠINSKIENĖ
