Vaclovas Boska Visų šventųjų dieną žvakeles dega ne tik kapinėse, bet ir ant savo gimtadienio torto. Tačiau jau seniai jos ten sunkiai sutelpa – šiemet lapkričio 1-ąją ukmergiškis atšventė garbingą šimto metų jubiliejų. Šimtametis sulaukė gausaus būrio sveikintojų. V. Boska su 87 metų žmona Vanda gyvena Ukmergėje, Lygiojoje gatvėje.
Gedimino Nemunaičio nuotr. Namiškių apsuptyje šimtmetį švenčiantis Vaclovas Boska sulaukė daug sveikintojų.
Tik prieš porą metų, kuomet sutuoktiniai pajuto sunkią metų naštą, pas juos iš Kėdainių gyventi atvyko dukra Irena.
Dažnas svečias tėvų namuose ir ukmergiškis sūnus Leonas – dabar jo vyriškos rankos ypač prireikia. Aplink namus – kad ir nedidukas, bet vis tiek daržas, kiemas, kuriame ūkiškų darbų netrūksta, o tėvams jie tapo per sunkūs.
Priėmė su daina
V. Boska dar gana guvus – ir atminties metai nesujaukė, ir po namus patrepsena. Savo garbaus jubiliejaus proga svečius linksmai priėmė – net savo jaunystės laikų dainą užtraukė. Kartu su svečiais šampano taurę pakėlė. Artimieji sako, kad turi firminį, prie pavardės priderintą gėrimą – šampaną „Boska“, be kurio šeimos šventės neapsieina.
Rimčiausios jubiliato sveikatos problemos kol kas – klausa ir regėjimas. Dukra Irena juokauja, kad namuose kalbama taip, kad kitiems gali pasirodyti, jog Boskų šeimynėlė nuolat vieni ant kitų šūkauja. Mat gerokai neprigirdi ir mama. „Mano net balsas pasikeitė – užkimo, sustorėjo nuo nuolatinio garsaus rėkimo“, – sako ji.
Dar prieš porą metų tėvams nuolatinės priežiūros nereikėję – į parduotuvę ar kitais reikalais V. Boska nukulniuodavo įsikibęs į vedamą dviratį – kad kojoms tvirčiau būtų. Namiškiai tikina, kad būdamas 95-ių ant dviračio užsilipęs numindavo, kur sugalvojęs. Tačiau ir dabar sveikata nesiskundžia – sako, kad norėtų 13 metų jaunesnės žmonos šimtmečio jubiliejaus sulaukti.
Nuotaką gavo pasirinkti
Į mūrinį sutuoktinės tėvams anksčiau priklausiusį namą Vaclovas su Vanda atsikraustė prieš trisdešimt penkerius metus. Anksčiau šeima gyveno tėvo gimtinėje – netoli Želvos esančiame Sauginių kaime. Miestan iš gimtinės iškėlė sovietmečiu vykdyta melioracija.
Pora susipažino ir vestuves atšoko, kai V. Boskai buvo 31, o jo išrinktajai 18 metų. Vanda tuo metu gyveno netoliese esančiame Lukošiūnų kaime. Vaikai pasakoja, kad mamą tėvas senomis tradicijomis rinkosi iš trijų seserų – toks susitarimas su būsimais uošviais buvęs, kad vieną iš dukterų išleis už Vaclovo.
Tais laikais šiose žemėse buvo įsikūręs „Gimtosios žemės“ kolūkis. Jame nuo pat jaunystės V. Boska dirbo traktorininku. Ne itin aukšto ūgio vyrui pakluso tikras gigantas – vikšrinis traktorius. Žmona ilgus metus kolūkio fermoje melžė karves. Persikėlus į Ukmergę, įsidarbino tuometinėje „Vienybės“ gamykloje.
Jubiliato vaikai prisimena, kad jų šeima gyveno ūkiškai. Ir maistas ant stalo garuodavo paprastas, o tėvas be riebios kiaulienos gabalo dienos neįsivaizduodavo.
Dūmo netraukė
Susilaukė Boskų šeima dviejų sūnų ir dukros, bet vieną sūnų likimas seniai atėmė. Senelius supančiame būryje – keturi anūkai ir aštuoni proanūkiai.
Pats šimtametis kilęs iš ne itin gausios tiems laikams šeimos, kurioje augo dvi seserys ir dar vienas brolis. Ilgaamžiais giminės narių nepavadinsi – belikusi jauniausioji V. Boskos sesuo, šiemet šventusi 83-iąjį gimtadienį.
Vaikai mano, kad ilgo gyvenimo paslaptis slypi tėvelio ramume ir kantrybėje. Net prisiminti negalėjo, kas jį iš pusiausvyros išvestų. Sveikatos, jų nuomone, pridėjo ir tai, kad niekada dūmo netraukė.
„Nemažai stiprumo tėveliui davė gyvenimo sunkumai. Jie greičiausiai ne palaužė, bet dar daugiau užgrūdino. Ir mus visuomet mokina, kad dėl jokių negandų griaužtis nereikia – jos kaip ateina, taip ir praeina“, – pasakoja dukra Irena.
Domisi šalies įvykiais
Namiškiams kartais garsiai pasvarsčius, kaip gyventi reikės, kai litą pakeis euras, nuo šalies įvykių neatsiribojantis tėvas ramina: „Ko čia nerimaujat – viskas nusistovės ir vėl bus taip, kaip buvę.“
Sunkusis periodas jubiliatui buvo Antrojo pasaulinio karo metai. Tuomet jis buvo pašauktas į kariuomenę – tarnavo 16-oje lietuviškoje divizijoje ir su fronto linija nužygiavo iki Liepojos.
Vaikai sako, kad nors jie domėjosi, karo temos tėvuko pokalbiuose niekuomet nebūdavo populiarios. Spėja, kad tai prisiminti jam būdavę nelengva. Į klausimus atsakydavęs šykščiom nuotrupom – kareiviams ne tik lediniame vandenyje šlapti tekdavę, bet ir nuolat baimintis dėl gyvybės. Ir dabar paklaustas atsako lakoniškai, jog buvo sunkūs laikai.
Tai liudija ir kare patirti sužeidimai. Jie buvę tokie rimti, kad namo iš fronto grįžo ne savo kojomis. Dar dvejų metų intensyvaus gydymo prisireikė, kad pradėtų vaikščioti.
Namo keliaudavo pėsčiomis
Tuo tarpu apie savo mokslus Pašilėje buvusioje traktorininkų mokykloje V. Boska pasakoja noriai. Jo jaunystėje ten buvusi mašinų ir traktorių stotis, kurioje veikė mokykla, ruošusi traktorininkus. Besimokydamas joje, į namus Sauginių kaime, už 30 kilometrų nuo Pašilės, grįždavo kartą per mėnesį pėsčiomis. Pasiimdavo nemažą bryzą kaimiškų lašinių visam mėnesiui – ir vėl į kelią.
Namiškiai sako, kad pastaruoju metu tėvo valgiaraštis labai pasikeitė. Per televizorių sveiko gyvenimo patarimų prisiklausęs dažnai prašo patiekalų iš kruopų ar kefyro su linų sėmenim.
Sulaukė sveikinimų
Su garbinga sukaktimi jubiliatą pasveikino savivaldybės meras Vydas Paknys, savivaldybės administracijos direktorius Stasys Jackūnas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Valdonė Ginaitienė, „Sodros“ Ukmergės skyriaus direktorius Šarūnas Prušinskas.
Seimo narys Arūnas Dudėnas jubiliatui perdavė ir Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus sveikinimus.
Autorė: Ligita JUODVALKIENĖ