Iš Siesikų kilęs Vidas Nugaras, nors gyvena ir dirba Vilniuje, gimtajame miestelyje praleidžia visus laisvadienius – čia grįžti jį šaukia paties įsirengtos dirbtuvės, kuriose gimsta įdomūs medžio drožiniai.
Vidas gimė ir augo Siesikuose. Po mokyklos iškart pradėjo dirbti. Pirmąjį darbą susirado gimtajame kaime, medienos apdirbimo įmonėje UAB „Juostmedis“. Vėliau darbovietės keitėsi, bet visą laiką dirbo su mediena. Tai gamino baldus, tai statė rąstinius namus.
Dabar 46-erių siesikietis su šeima įsikūręs Vilniuje, kur gyvena ir dirba. Tačiau, kaip pats sako, Siesikuose praleidžia visą savo laisvą laiką – kiekvieną laisvą dieną ir net laisvą pusdienį. Drožyba jį šaukte šaukia. O pandemijos laikotarpis tam buvo palankus.
Nors medžio darbai Vidą lydėjo nuo pat jaunystės, drožyba jis susidomėjo visai atsitiktinai.
Prieš maždaug dvylika metų statant namus norvegams, kur labai populiaru įvairios skulptūrėlės kiemuose, teko pagaminti keletą drožinių.
Pasiteiravus, kaip išmoko drožybos, sako, kad pirmasis drožinys gimė be jokio mokslo. Vaikystėje buvo pasidaręs laidynę, išdrožęs šaukštą, tačiau niekas nei mokė, nei rodė, nei kaip drožinėti, nei kaip įrankius pagaląsti.
Tad, kai ėmėsi drožybos suaugęs, jokios rimtesnės praktikos neturėjo – rankos pačios jautė, ką daryti. „Paėmiau į rankas grandininį pjūklą, kampinį šlifuoklį, dviejų su puse metro medžio gabalą ir išėjo meška, – pasakoja drožėjas. – Toks buvo pirmas kartas. Pagyrė. Ir pradėjau drožti. Dabar jau pasižiūriu, ką daro kiti, kaip jie kuria. Stengiuosi tobulėti pats ir tobulinti savo darbus.“
Patirtimi ir žiniomis su kitais bendraminčiais dalijasi drožėjų grandininiais pjūklais klube „Steel Beavers“ (liet. „Plieniniai bebrai“). Klubas gyvuoja jau penkerius metus – organizuoja tarptautines varžybas, kurios kasmet vyksta vis kitame rajone. Pirmosios varžybos buvo surengtos Panoteriuose, Jonavos rajone, o pernykštės – Birštone.
Jau nuo pirmųjų varžybų Vidą lydėjo sėkmė ir įvertinimas, jose laimėjo žiūrovų simpatijų prizą, o paskutinėse varžybose – pirmąją vietą. Pasak Vido, dauguma drožėjų, naudojančių grandininius pjūklus, vieni kitus pažįsta, bendrauja, tad ir į klubą susirinko neatsitiktinai.
Šios vasaros pabaigoje drožėjas planuoja dalyvauti skulptūrų festivalyje Pomeranijoje, Lenkijoje.
Pasaulį išvysta gyvūnai ir paukščiai
Kadangi Vidas pats yra smalsus, reguliariai ieško informacijos apie medžio drožybą, draugauja su drožėjais Lietuvoje ir užsienyje. Mano, kad drožyba grandininiais pjūklais yra įdomi ir atraktyvi.
Pradėjęs dirbti dviem įrankiais, šiandien drožėjas jų turi gausybę. „Mano pagrindinis įrankis – grandininis pjūklas. Jų turiu šešis, o skirtingų šlifuoklių – begales“, – vardija Vidas. Pasak jo, skirtingiems darbams, reikalingi skirtingi įrankiai. Tai padeda sutaupyti laiko – greičiau ir tiksliau išgauti norimą vaizdą. Be didžiųjų drožinių dar kuria ir mažus – juos drožinėja peiliukais.
Medžiaga drožybai – tai, ką gauna. Pavyzdžiui, ąžuolas, nebetinkantis baldams ir kitai gamybai. „Brangios neįkandu“, – sako Vidas.
Kai kuriuose drožiniuose gali būti geležinių detalių, bet pagrindinis darbas – su medžiu. „Imu medžio gabalą ir galvoju, kaip iš paprastos malkos padaryti kūrinį“, – pasakoja siesikietis.
Dažniausiai jo rankose pasaulio šviesą išvysta gyvūnai ir paukščiai – meškos, barsukai, bebrai, šernai, varnos, apuokai, pelės, kiškiai ir kiti. „Gyvūnui galima pridėti charakterį. Daugumą kuriu su ironija“, – kalba drožėjas.
Praėjusių metų vasarą Vidas išdrožė įspūdingo dydžio erelį, išskleidusį sparnus skrydžiui. Kaip teigia pats autorius, 3,1 metro siekiantis kūrinys 99 proc. išdrožtas vien grandininiu pjūklu.
Kai kurie drožiniai tai – smagus žaidimas, fantazija. Vieną dieną sumanė išdrožti pimpačkiuką su visomis detalėmis, kitą sykį – sniego žmogų. Tarp Vido kūrinių yra ir nykštukų bei kitų fantastinių būtybių.
Savo darbus vertina kritiškai
Savo gaminių Vidas nekaupia. „Visa mano galerija – feisbuke“, – sako jis. Nors drožinių tiek daug, kad vyras jų jau nebeskaičiuoja, namuose nesandėliuoja – visus išleidžia į kitų žmonių rankas. Kam parduoda, kam padovanoja. Sako: „Kai išdrožiu kažką naujo, iš pradžių jaučiu euforiją, o paskui pradedu matyti klaidas.“
Visgi vieną Vido darbą gyvai gali apžiūrėti visi. Tai – Siesikų miestelio centre stovinti moters su duona skulptūra, skirta išnykusiems kaimams.
Savo darbus Vidas vertina kritiškai. Savęs meistru nevadina – mano, kad iki meistrystės dar yra kur tobulėti. Į parodas nesiveržia. „Kol kas negalvoju, kad nors vienas mano darbas yra parodinis. Be to, nenoriu įsipareigojimų parodoms drožti pagal temas“, – sako vyras. Kadangi jo drožiniai nėra tautodailės darbai, tai ir į tautodailininkų sąjungą nesižvalgo.
Per pandemiją – daugiau laiko kūrybai
Drožyba Vidui nėra gyvenimo šaltinis, todėl dažniausiai kuria tai, ką nori pats. „Jei drožyba taptų mano darbu, nusibostų“, – mano Vidas. Sako, kad jam reikalinga laisvė, todėl ir užsakymus priima retai: „Pasitaiko, kad kas nors ką nors užsako, tada žmogui tenka laukti ilgai.“
Dažnai Vido kūrybinį ir darbo procesą galima pamatyti ir feisbuke, kur vyras įkelia ir filmuotos medžiagos.
Žmona ir dukra Vido pomėgiui neprieštarauja. „Visada stengiuosi pirmiausia pasirūpinti namais, o likusį laisvą laiką leidžiu čia“, – teigė vyras. Visgi persikelti į Siesikus gyventi kol kas neplanuoja. Pasak Vido, dveji metai buvo palankūs, nes dėl pandemijos ir nuotolinio darbo buvo galima daugiau laiko leisti Siesikuose.
