Jei bent kartą sukirbėjo galvoje mintis, kad jums reikalinga psichologo pagalba, atidėlioti neverta. Tuo įsitikinęs psichologas Narimantas Markauskas. Jis sako, kad pastaruoju metu psichologams savo sielą atveriančių žmonių daugėja.
Ligita JUODVALKIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. Narimantas Markauskas sako, kad psichologai esame visi – tik vieni mėgėjai, kiti – profesionalai.
„Iš praktikos galiu patvirtinti – delsiant ir nesiryžtant praverti psichologo kabineto durų, visi procesai – ir išoriniai veiksniai, ir besiklostantys žmogaus psichikoje – gali pasisukti nesugrąžinama linkme“, – sako „Vilkmergės klinikoje“ dirbantis medicinos psichologas. Daugeliu atvejų problemų ratas yra daug didesnis, nei pajėgiame suvokti.
Žinios ir patirtis
Neretai žmonės klaidingai mano, kad iš bet kurios nemalonios gyvenimo situacijos išsikapstyti gali patys. Pasak psichologo, jis – taip pat toli gražu ne Dievas ir ne visažinis, darantis stebuklus. Tačiau specialisto teorinės žinios apie žmogaus psichiką ir ilgametė darbo patirtis – kur kas daugiau nei galime mes patys. N. Markauskui tenka susidurti su tokiais, kurie ilgai nesiryžta savo problemų išsakyti psichologui. „Atseit, kaip aš čia pasakosiu nepažįstamam. Tačiau nusimesti bėdų naštą norisi beveik visiems, taigi ir guodžiasi – pažįstamiems, kaimynams, bendradarbiams. Iš jų gauna patarimus – neprofesionalius, dalijamus lengva ranka, be didelės atsakomybės“, – jis sako, kad gramdyti prisvilusią košę paskui dažnai tenka psichologams.
„Gal nepakenks…“
N. Markauskas į Ukmergę grįžo, kaip jis pats sako, apsukęs ratą po Lietuvą: dvidešimt metų psichologu dirbta Šiauliuose, penkiolika atiduota Kėdainių poliklinikos Psichikos sveikatos skyriui. Keletą metų darbavosi Ukmergės ligoninės Neurologijos skyriuje. Šiuo metu priima pacientus „Vilkmergės klinikoje“.
N. Markauskas sako, kad prieš trisdešimt penkerius metus jo darbas buvo nuolatinis įrodinėjimas, kad psichologija gali padėti žmogui, dėl savo bėdų jaučiančiam diskomfortą. „Net į pirmąjį mano darbą – sportinės komandos psichologu – darbdaviai priėmė nepatikliai sakydami: paimkim, gal nepakenks“, – šypsosi jis.
Ryšys – abipusis
Žmonių požiūris į psichologą bei psichologiją kaip mokslą nepalyginamai pasikeitė. „Kai tik pradėjau dirbti, būdavo – per dieną vos vienas kitas lankytojas kabineto duris praveria. Dabar kasdien tenka su penkiolika ir daugiau pacientų pabendrauti“, – pasakoja pašnekovas.
Anot N. Markausko, abipusis ryšys tarp psichologo ir atėjusio pas jį žmogaus tiesiog būtinas. „Ne visuomet pavyksta suderinti sąlyčio taškus, pataikyti ant vienos bangos. Kai pradedi bendrauti, susidarai nuomonę apie žmogų, o šis – apie psichologą. Daugelis žmonių pyksta už teisybę. Aišku, galima apsimesti geručiu psichologu, linksėti galvą ir sutikti su pasakotojo pozicija. Bet kam nuo to bus geriau?“ – svarsto jis.
Juokingų ir absurdiškų nebūna
Kiekviena istorija turi ne po vieną variantą – pasakotojas ją pateikia taip, kaip pats įsivaizduoja. Kitos teisybės pasakymas dažniausiai atlieka chirurgo skalpelio funkciją – išpjovei ir pradeda gyti. „Psichologo tikslas – padėti, kaip treneris sportininkui – nurodai kryptį, padrąsini, tartum už nugaros pastovi“, – sako N. Markauskas.
Į kiekvieną paciento išsakytą problemą jis tikina žiūrintis rimtai. Kartais tik pravėręs duris lankytojas ima atsiprašinėti – gal čia tik smulkmena, gal juokinga ar absurdiška. N. Markausko nuomone, kokia ji bebūtų, jei kelia diskomfortą, trukdo normaliai gyventi, ją reikia spręsti.
Diagnozuoja sau depresiją
Kita pacientų kategorija – pesimistai. Vos įžengę į psichologo kabinetą ima įrodinėti, kad jiems viskas blogai. „Bando ir mane įtikinti, kad niekas nesiseka, kad apskritai jiems – depresija“, – psichologas sako, kad į tokias pačių nusistatytas diagnozes jis nekreipiantis dėmesio. Jei pabendravus su nusivylusiuoju paaiškėja, kad tai ne nekaltas liūdesys ar nuotaikos nebuvimas, skiriami specialūs tyrimai, diagnostika.
Recepto, kiek kartų reikia apsilankyti pas psichologą, kad išsispręstų dvasinės problemos ir vėl pajustum žemę po kojomis, nėra. „Su vienais susitinkam kas antrą savaitę ir dešimties vizitų jiems pakanka. Su kitais bendrauju jau ne vienus metus“, – pasakoja N. Markauskas.
Ateina pas psichologą abiejų lyčių atstovai, įvairaus amžiaus. Vis tik kol kas moterys „ima viršų“ – jos labiau linkusios spręsti savo problemas pasitardamos su specialistu. Neretai mamos vos ne per prievartą tempia pas psichologus ir savo atžalas. N. Markauskas įsitikinęs – jokie tempimai nepadės. „Jei ateini apsisprendęs, nusiteikęs išklausyti kitą nuomonę – didžiausia tikimybė, kad apsilankei ne veltui“, – sako psichologas.