Šiaurės pašvaisčių žemėje

Šiaurės pašvaisčių žemėje / Islandijos grožiu gėrėjosi visa šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

Islandija man – žmonių, sugyvenančių su gamta, žemė.

Šią žiemą Islandijos lituanistinėje mokykloje atlikau tarptautinę praktiką ir turėjau progą šią šalį pažinti geriau. Ne tik patirti jos gamtos išskirtinumą, bet ir šiek tiek gyvenimo būdo.

Praėjusią vasarą, Mykolo Romerio universitete apsigynusi diplominį darbą, gavau pasiūlymą dalyvauti atrankoje absolventų tarptautinei praktikai atlikti.

Daug nesvarsčiusi, praktikos kryptimi pasirinkau Islandiją, o praktikos vietą – Islandijos lituanistinę mokyklą „Trys spalvos“ (Islandijoje dirba mano vyras, tad norėjosi praktiką suderinti su šeimos gyvenimu).

Vėjų, lavos, geizerių, ledynų, šiaurės pašvaisčių žemėje viešėjau jau antrą kartą. Pirmąjį kartą čia lankiausi prieš penkerius metus su „Katino Murklio“ teatru. Tada Islandijos lituanistinės mokyklos kolektyvo ir lietuvių bendruomenės narių dėka aplankėme ir pamatėme daugelį turistinių objektų – įspūdingiausius krioklius, didįjį geizerį, nurimusį ugnikalnį, įtrūkusią žemę. Net pasimėgavome „Mėlynosios lagūnos“ teikiamais vandens malonumais. Tik šiaurės pašvaisčių nespėjome pamatyti. Išvykdama negalvojau, kad dar kartą sugrįšiu į šią atokią salą.  O grįždama žinojau, kad šįsyk nersiu į islandišką kultūrą, kurią pažinti buvo tiek pat smalsu, kaip ir įspūdingą Islandijos gamtą. Mano taikinyje buvo teatrai, muziejai, galerijos ir islandiško gyvenimo kasdienybė.

Turistinė kelionė po šalį – tai pramoginis apsižvalgymas po vadinamąsias „būtina pamatyti“ vietas. Tik apsistojęs ilgesniam laikui, gali pajusti tikrąjį vietos gyvenimą. Tarptautinės praktikos minimalus laikotarpis – du mėnesiai – leido tikėtis tai patirti.

Lietuviai Islandijoje

Praktika lituanistinėje mokykloje man leido pažinti lietuvių Islandijoje gyvenimą.

Islandijos lituanistinė mokykla „Trys spalvos“ įkurta 2004-aisiais. 2021–2022 mokslo metais mokyklą lanko per 60 vaikų. Jie suskirstyti į septynias grupes pagal amžių. Patys mažiausieji – trimečiai, o vyriausieji – trylikos ir vyresni. Pamokų metu vaikai mokosi lietuvių kalbos, susipažįsta su lietuviškų švenčių tradicijomis.

Nustebino, kad daugelis lietuvių vaikų lietuviškai kalba su akcentu. Kita vertus, nieko čia nuostabaus – juk pagrindinė jų bendravimo kalba yra islandų. Nuo mažų dienų jie gyvena Islandijoje ir čia lanko darželius, mokyklas, o bendravimui šeimoje po dienos darbų ir veiklų lieka vos kelios valandos. Tad lituanistinė mokykla yra ta vieta, kur vaikai lietuviškai bendrauja su savo bendraamžiais.

Stebėjau, kaip kūrybiškai dirba mokyklos mokytojos bei mokytojų padėjėjos. Tam, kad vaikai noriai kalbėtų lietuvių kalba, jos pasitelkia įvairius įtraukius metodus – pokalbius, diskusijas, žaidimus. Žinoma, atsiverčiamos ir pratybos. Vaikai mokosi ne tik kalbėti, bet ir skaityti bei rašyti lietuviškai.

Be pamokų vyksta ir būreliai – dailės, muzikos, gamtos bei teatro. Mokyklos mokiniai dalyvauja tarptautinėse stovyklose, renginiuose, projektuose Lietuvoje ir Islandijoje. Kartu lanko muziejus, švenčia lietuviškas šventes.

Mokykla veikia Reikjavike, Holabrekkuskoli mokykloje, kurioje nemokamai suteikiamos patalpos kitataučių gimtosios kalbos mokykloms. Pamokos vyksta kartą per savaitę – šeštadieniais.

Be lituanistinės mokyklos Islandijoje aktyviai veikia ir lietuvių bendruomenė.

Kadangi aš į mokyklos veiklą įsiliejau prieššventiniu laikotarpiu, pagrindinė mano praktikos užduotis buvo sukurti advento kalendorių ir viešinti jį mokyklos feisbuko puslapyje. Kiekvienai advento dienai turėjau sukurti po vaizdo įrašą. Į kūrybinį procesą įsitraukė visa mokyklos bendruomenė – vaidino, deklamavo, dainavo, sekė pasakas, grojo ir šoko. Atskirus vaizdo įrašus į vientisą pasakojimą sujungė „Katino Murklio“ teatro lėlių, kurias atsigabenau kartu, sekama advento pasaka.

Tradicijos kitokios

Kurdama advento kalendorių sužinojau, kokios yra islandų Kalėdų laukimo tradicijos. Tikima, kad kalnuose gyvena senė Gryla su troliu Lepaludžiu. Jie turi trylika sūnų, vadinamų Kalėdų bernais, kurie skiriasi savo pomėgiais. Prieš Kalėdas jie lankosi žmonių namuose ir krečia eibes, o vaikams palieka dovanų ant palangių sustatytuose batuose. Tad ir mūsų šeimos vaikai kas vakarą rikiavo savo batus ant palangės.

Dar tikima, kad kiekvienas islandas Kalėdoms turi būtinai įsigyti naują drabužį, kitaip pateks Grylos katei į nagus. Šis tikėjimas atėjęs iš senų laikų ir su vartojimo kultūra nesusijęs.

Susipažinusi su kataliku kunigu sužinojau, kad vyraujanti religija yra protestantizmas. Katalikų šalyje – vos keli procentai, dauguma – lenkai, tada lietuviai ir filipiniečiai. Švento Juozapo bažnyčioje sekmadienio mišios aukojamos ir lietuvių kalba.

Fejerverkai Islandijoje yra draudžiami, išimtis – tik žiemos švenčių laikotarpiu, trunkančiu nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Tad Naujųjų metų fejerverkai Islandijoje ypatingai gausūs.

Islandai savo namus girliandomis puošia labai anksti. Retai pamatysi langą ar balkoną, kuris nešviestų. Girliandomis puošiami ir kapai. Kapinėse prie kiekvieno paminklo yra elektros įvadas. Spalvotos lemputės kapuose sužimba pirmąją advento dieną.

Taip islandai susikuria šviesą tamsiuoju metų laikotarpiu.

Gruodžio mėnesį diena Islandijoje trunka vos keturias valandas: švinta prieš vienuoliktą, o šešioliktą valandą jau temsta.

Kasdienis gyvenimas

Elektros ir vandens islandai per daug netaupo. Nes naudoja atsinaujinančius gamtos išteklius. Beje, karštas vanduo Islandijoje yra savotiško kvapo, kuris primena sierą ar supuvusius kiaušinius.

Daugumos prekių – maisto produktų, drabužių ir t. t. – bei paslaugų kainos Islandijoje didesnės nei Lietuvoje. Tačiau, lyginant islandišką ir lietuvišką darbo užmokestį, islandai gali sau leisti mokėti brangiau ir dar susitaupo.

Islandijoje labai populiaru lankytis baseinuose. Baseinų yra daug, jie dirba ilgai, dažnai turi atskirai vaikams ir suaugusiesiems skirtus baseinus po atviru dangumi.

Parduotuvės dirba trumpiau nei Lietuvoje. Didieji prekybos centrai Reikjavike dirba vos iki 19:30 val.  Tiesa, yra ir visą parą dirbančių parduotuvių. Alkoholio parduotuvės įrengtos atskirai.

Gana populiarios tarp lietuvių yra lenkiškų prekių parduotuvės, kuriose galima įsigyti varškės, grikių, raugintų kopūstų ir agurkų ar labiau lietuvišką skonį atitinkančios silkės, nes islandiška – saldi.

Kai kuriose parduotuvėse prie išėjimo įrengti stalai, ant kurių padėta dovanų popieriaus, lipnios juosto ir žirklių. Tad įsigytas dovanas galima susipakuoti vietoje nemokamai.

Išplėtota ir prižiūrima pėsčiųjų ir dviratininkų infrastruktūra. Gyvendama Mosfelsbairo mieste, esančiame keliolika kilometrų nuo Reikjaviko, sostinę nuo namų galėjau pasiekti pėsčiųjų ir dviratininkų takais, kurie kokybiški, apšviesti ir valomi. Tačiau vertinti visos šalies infrastruktūros ir kelių negaliu. Kitose teritorijose gali būti kitaip.

Važiuojant automobiliu, būtina prisiminti, kad viena eismo taisyklė Islandijoje priešinga nei mūsų šalyje. Sukantį ar besirikiuojantį į dešinę Islandijoje privaloma praleisti.

Islandijoje nėra galimybių pasų – pasiskiepijusiems ir ne sąlygos vienodos. Į parduotuves ir kavines įleidžiami visi. Prieš einant į viešą renginį, privaloma testuotis visiems. Pakanka testavimo punkte pasidaryti greitąjį antigeno testą ir gauti oficialų neigiamą atsakymą. Tačiau didžioji visuomenės dalis yra pasiskiepijusi (reikiamas procentas ne tik pasiektas, bet ir viršytas).

Nors Islandijos gamta gana skurdi savo augmenija ir gyvūnija, kur pažvelgsi, visur panašus kraštovaizdis – lava ir samanos, man pasirodė, kad žmonės čia sugyvena su gamta, nepaisant didžiulių vėjų ar vis nubundančių ugnikalnių.

Beveik ištisus du mėnesius šiaurės pašvaisčių taip ir nesimatė, tik paskutinę savaitę, prieš grįžtant į Lietuvą, jos porą kartų nušvietė ir mūsų miestelio padangę.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *