„Net jei aš kiek ir skundžiuosi, – sako širdis, – tai tik todėl, kad esu žmogaus širdis, o žmonių širdys tokios. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba, jog nesugebės jų realizuoti (Paulo Coelho).
Mintis kilo spontaniškai, išsiveržė tarsi rudeninis vėjas iš širdies. Knygyne mes vis sugalvodavome atrakcijų, įdomių ir mums, ir mūsų lankytojams. Šį rudenį nutarėme „rinkti“ svajones – prašėme žmonių užeiti, prisėsti ant mūsų sofutės, ramiai pagalvoti ir užrašyti savo svajones. Paleisti jas, kad išsipildytų.
Jaunesniųjų svajonės – tarsi nuostabios sparnuotos fėjos – matydavai akyse džiaugsmo kibirkštis. Taip būdavo gera į tuos jaunus žmones žiūrėti. Juk jiems dar svajoti ir svajoti.
Atsirado žemiškų svajonių: „Motociklininko teisės“, „Nauji namai“, „Kelionės“, „ Išgirsti vandenyno bangų kalbą“…
Bet labiausiai širdį glostė nuoširdumas sakiniuose: „Niekada nestokoti gerumo…“, „Pasivaikščioti po mišką su šeima…“, „Kad vaikai ir anūkai būtų sveiki…“
Žmonės sėdėjo ir mąstė, lyg tai būtų labai sunki užduotis. O gal taip ir yra? Gal nustojome svajoti ir to nebemokame? Bėgame gyvenimu, nebesuvokdami, kad nebeturime laiko ramiai pabūti su savimi ir pasvajoti.
Kai kurie žmonės bijojo užrašyti savo svajones. Nežinau, kodėl. Neklausėme. Gal jų baimė suprasti, kad pamiršome save. Bet tikiu, kad vos išėjęs pro knygyno duris, žmogus susimąstydavo apie savo svajones. O mes džiaugėmės, kad sugebėjome nors kelioms minutės sustabdyti laiką.
„Kad Kalėdos būtų baltos…“, „Kad žemėje būtų taika…“
Baltas Kalėdas galime susikurti patys, net jei nepabirs baltas angelų cukrus iš dangaus. Baltas Kalėdas susikurkime iš šviesių minčių, jaukių prisiminimų. Žinau, kad šios Kalėdos bus kitokios, bet mums to reikia, kad suprastume, kas mums brangiausia, kad galėtume pasvajoti apie paprastus dalykus, kurių pradėjome nebematyti.
O ramybė žemėje taip pat priklauso nuo žmogaus. Absoliučiai viskas priklauso nuo žmogaus.
Stovėdama šiandieną tuščiame knygyne, kuriame paprastai tokiu laiku šurmuliuodavo žmonės, vykdavo pašnekesiai, skambėdavo džiazas ir šilti linkėjimai, pati svajojau, kad viskas būtų gerai.
Svajokime garsiai ir drąsiai. Lai širdis nebijo didingų svajonių – kuo daugiau žmogus svajoja, tuo jis jaučiasi laisvesnis. Nebijokime paleisti savo svajones. Lai jos išsipildo su kaupu.
Senasis knygynas visuomet lauks Jūsų su svajonėmis ir norais. Juk po tamsiausios nakties išaušta rytas. O Kalėdų rytas teatneša Jums ramybę, džiaugsmą, sveikatą ir svajonių išsipildymą.
