„Gal esu užkeikta, kad man šitaip nesiseka. Nebežinau, kaip toliau gyventi“, – pasakojo į neviltį puolusi pensininkė. Prisistatė vardu ir pavarde, bet, gink Dieve, prašė neviešinti – nes kitą kartą visai iš niekur pagalbos neprisišauks.
80-ies metų sulaukusi moteris atviravo laukianti eilėje į senelių namus – tikrai labai skaudus žingsnis, tačiau viena gyventi jau nebesugeba. Sveikata tokia prasta, jog bet kada gali nukristi. Apsisuka galva ir krenta, o pas gydytojus bet kada nepateksi. Sako turėjusi labai patikusią šeimos gydytoją, bet ji išvyko iš Ukmergės, paskui kitą – taip pat išėjo iš darbo. Dabartinė šeimos gydytoja labai nepatinka – su ja tiesiog nesusišneka: tai vaistus netinkamus išrašo, tai ką grubiai pasako. Keisti šeimos gydytoją ukmergiškė baiminasi.
Sako, kad pastaruoju metu jaučiasi taip prastai, jog nebegali net nueiti iki parduotuvės. Anksčiau, per karantiną, jai maisto iš parduotuvės atveždavo pagal kažkokią programą. Dabar pranešė, kad nebeveš.
Anksčiau ateidavo socialinė darbuotoja, bet dabar pasakė, kad ta įstaiga nebeturi nei žmonių, nei automobilių, todėl nebeateis.
Vienišos, sunkiai sergančios moters bėdos panašaus likimo žmonėms iki skausmo pažįstamos – nėra kas palydi, nėra kas paveža, nėra ir pinigų perkamoms brangioms paslaugoms. Anądien naudojosi „Socialiniu taksi“. Už pavežimą pirmyn ir atgal paėmė 9 eurus. Guodėsi, kad, šitiek pinigų sumokėjus, dažnai nepavažinėsi.
Moteris pasakojo, tvarkanti dokumentus į senelių namus. Supranta, kad viena gyventi nebegali. Tačiau ir iki tol, kol gal gaus tą vietą, kažkaip juk gyventi reikia – reikia ir valgyti atsinešti, ir vaistų, ir kažkaip pas gydytoją patekti. Prašinėja pagalbos kaimynų, bet kiekvienas juk su savo problemom, nesinori į akis lįsti.
Kaipgi nutiko, kad senatvėje liko viena kaip pirštas? Moteris pasakojo, kad jos sūnus gyvena Vilniuje, yra neįgalus – patyręs insultą. Anūkę neseniai teko palaidoti – našlaičiais liko maži vaikeliai. Yra dar dukra, bet su ja ryšius nutraukė. Motinai skaudu apie tai kalbėti, bet dukra pasakė savų problemų turinti.
Kokia pagalba galima šiai bėdų prislėgtai moteriai?
Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausioji gydytoja Gitana Čepienė paaiškino, kad žmogus jų įstaigoje be didelio vargo gali prisirašyti prie kito šeimos gydytojo. Tereikia ateiti į registratūrą ir užpildyti prašymą. Tiesa, pasirinkti šiuo metu galima ne kiekvieną patikusį mediką. Jei jis jau turi 2 000 pacientų, nauji nebeprirašomi.
Pasak vyr. gydytojos, šiuo metu be atsiklausimo galima prisirašyti pas kelias šeimos gydytojas. Kitų reikėtų klausti asmeniškai.
G.Čepienė taip pat pažymėjo, kad jei šeimos gydytojas pradėjo pildyti kokius nors daugiau laiko reikalaujančius paciento dokumentus, geriau kad pabaigų, nes perėjus pas kitą mediką, šiam tektų vėl sėstis prie dokumentų nuo pradžių.
Vyr. gydytoja pasakojo, kad tam tikra grupė žmonių yra linkusi keisti šeimos gydytojus, tačiau yra tokių, kurių visa šeima ir giminė yra ištikima vienam. Čia jau – žmogaus pasirinkimas.
Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Sigita Bakanauskienė pasakojo, kad karantino metu teikė maisto atgabenimo į vienišų asmenų namus paslaugą.
Istoriją laikraščiui pasakojusi moteris ja naudojosi. Bet dabar šios paslaugos centras neteikia. Pasak S. Bakanauskienės, prieš keletą metų minėtai moteriai jų centras teikė ir kitas paslaugas, dėl kurių buvo pasirašyta sutartis. Paskui ukmergiškė jų atsisakė, o dabar vėl prašė jų. Ir paslaugos bus tikrai suteiktos.
O per tą laiką būtinai pasidomės, ar moteriai nereikia labai skubios pagalbos. Tikino, kad paskambinusi ji nesakė, jog padėtis kritiška ir pagalbos reikia labai skubiai.
S.Bakanauskienė pasakojo, kad jų darbe būna visokių atvejų. Pasitaiko skubių, kai tikrai nelaukiama, kol bus pasirašyti visi dokumentai, vykstama pas žmogų ir be sutarties.
Pavaduotoja patikino, kad kai bus užpildyti reikiami dokumentai ir ukmergiškę lankys jų darbuotojas, padės ne tik dėl pirkinių, bet ir užsiregistruoti pas mediką ar palydėti iki jo. Įeina į paslaugų teikimo punktus ir bendravimas. Nors, sako, pasitaiko visko, kartais tas bendravimas tarp įstaigos kliento ir darbuotojo nesimezga. „Juk visai normalu, kad su vienais žmonėmis mums bendrauti ir atvirauti patinka, o su kitais – ne. Visokių žmonių yra ir tarp darbuotojų, ir tarp tų, kuriuos jie lanko“, – pasakojo S. Bakanauskienė.
Pažymėjo, kad karantinas paliko vienišų žmonių gyvenimuose gilius randus. Dėl vienatvės dar labiau paaštrėjo depresijos, žmonės tapo daug labiau pažeidžiami.
