Senąją Ukmergę saugos specialusis planas

Kul­tū­ros mi­nist­ras Arū­nas Ge­lū­nas pa­tvir­ti­no Uk­mer­gės se­na­mies­čio te­ri­to­ri­jos ir ap­sau­gos zo­nos ri­bų spe­cia­lų­jį pla­ną.

Ap­sau­gos zo­na – tai te­ri­to­ri­ja, ku­rio­je pa­si­kei­ti­mai ga­li­mi, bet ją for­muo­ti rei­kia taip, kad ji tar­nau­tų reikš­min­giau­sio Uk­mer­gės se­na­mies­čio rai­dos lai­ko­tar­pio – iki XIX a. pa­bai­gos – iš­sau­go­ji­mui.

Spe­cia­lu­sis Uk­mer­gės se­na­mies­čio te­ri­to­ri­jos ir ap­sau­gos zo­nos ri­bos pla­nas pra­dė­tas reng­ti 2008-ai­siais. Jį or­ga­ni­za­vo Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas, o ren­gė vals­ty­bės įmo­nė „Lie­tu­vos pa­min­klai“. Pro­jek­to va­do­vė – Ire­na Sta­niū­nie­nė, ar­chi­tek­tas – Da­rius Bag­do­na­vi­čius. Ri­bų pla­nas kai­na­vo 120 tūks­tan­čių li­tų.

Gedimino Nemunaičio nuotr. Patvirtintas Uk­mer­gės se­na­mies­čio te­ri­to­ri­jos ir ap­sau­gos zo­nos ri­bų spe­cia­lusis pla­nas.

Įgy­ven­di­nus jo spren­di­mus, veik­la šio­je mies­to te­ri­to­ri­jo­je bus vys­to­ma su­ba­lan­suo­tai, pri­ori­te­tą tei­kiant is­to­riš­kai su­si­klos­čiu­sioms ur­ba­nis­ti­nėms struk­tū­roms. Spe­cia­liuo­ju pla­nu nu­ma­to­mas il­ga­lai­kis tei­gia­mas po­vei­kis vie­tos ben­druo­me­nės rai­dai, švie­ti­mui, kul­tū­rai.

Uk­mer­gės se­na­mies­čio ap­sau­gos zo­nų ri­ba į Šiau­rę to­liau­siai nu­to­lu­si Šlai­tų gat­ve.

Va­ka­ruo­se ji ei­na J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­ve, už mo­kyk­los nu­tol­da­ma į Ku­dir­kos gat­vę, to­liau – į kai­rį­jį Šven­to­sios kran­tą, ap­im­da­ma jo slė­nį iki Šven­to­sios gat­ve­lės ir „ap­ka­bin­da­ma“ so­dy­bi­nio už­sta­ty­mo skly­pų te­ri­to­ri­ją iki Ant­akal­nio ir Lau­kų gat­vių su­si­kir­ti­mo.

To­liau ap­sau­gos zo­nų ri­ba ve­da į piet­va­ka­rius iki su­si­kir­ti­mo su Vil­niaus gat­ve. Pie­ti­nė ri­ba vin­giuo­ja Tra­kų gat­ve, Pi­vo­ni­jos miš­ko pa­kraš­čiu, ker­ta Šven­tą­ją ir A. Sme­to­nos gat­ve tę­sia­si iki Va­sa­rio 16-osios gat­vės. Že­mai­tės gat­ve ji ve­da iki su­si­kir­ti­mo su Min­dau­go gat­ve. To­liau Bi­ru­tės gat­ve ei­na į šiau­rę iki Tven­ki­nių gat­vės, o ja pa­sie­kia Ge­di­mi­no gat­vę, ku­ria su­si­jun­gia su Šlai­tų gat­ve.

Uk­mer­gės se­na­mies­tis 2002 m. įtrauk­tas į Ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­ro ur­ba­ni­zuo­tų vie­to­vių są­ra­šą. Šio mies­to is­to­ri­jos pra­džia ga­li bū­ti sie­ja­ma su ku­ni­gaikš­čio Dausp­run­go pi­li­mi, o 1225 me­tai lai­ky­ti­ni įkū­ri­mo da­ta.

Ta­čiau ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­mai lei­džia ma­ny­ti, jog jau iki tų me­tų Uk­mer­gė­je tu­rė­jo bū­ti ir pi­lis, ir gy­ven­vie­tė. Po 1435 m. Pa­bais­ko mū­šio Uk­mer­gei bu­vo su­teik­tos Mag­de­bur­go mies­to tei­sės. Ma­no­ma, kad jis la­bai iš­si­plė­tė XV am­žiu­je, ta­čiau pir­mą kar­tą že­mė­la­py­je Uk­mer­gė už­fik­suo­ta tik 1595-ai­siais. Mies­tą 1656-ai­siais bu­vo už­ėmę šve­dai, taip pat jis nu­ken­tė­jo nuo ma­ro, o XVIII a. bu­vo nu­siaub­tas ne vie­no gais­ro.

Nuo XIX a. vi­du­rio Uk­mer­gė pri­klau­sė Kau­no gu­ber­ni­jai. 1817 m. bu­vo su­da­ry­tas tik­ro­sios būk­lės pla­nas, iš ku­rio ma­ty­ti, kad Uk­mer­gė plė­tė­si, di­dė­jo gy­ven­to­jų skai­čius. Plėt­rą ska­ti­no pre­ky­ba, ku­rios pa­grin­di­ne pre­ke bu­vo li­nai, mat XIX a. ant­ro­je pu­sė­je Uk­mer­gės ap­skri­tis gar­sė­jo kaip vie­nas svar­biau­sių Lie­tu­vos li­ni­nin­kys­tės cen­trų. Ta­čiau po 1895 m. Uk­mer­gė ėmė ma­žė­ti, men­ko pri­va­taus sek­to­riaus pre­ky­ba. Mies­tas lė­čiau vys­tė­si ir dėl to, kad ne­tu­rė­jo ge­le­žin­ke­lio.

Ga­li­ma teig­ti, kad da­bar­ti­nis Uk­mer­gės pla­nas su­si­for­ma­vo iki XIX a. pa­bai­gos, vė­les­ni pa­si­kei­ti­mai jį tik šiek tiek tai­syk­lin­giau pa­ko­re­ga­vo.

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to informacija