Silvija Puodžiūnaitė yra Ukmergės kultūros centro scenografė. Įgijusi scenografės specialybę ir patirties skirtinguose teatruose ji prieš penkerius metus grįžo gyventi ir dirbti Ukmergėje. Dabar jos darbai puošia įvairias šventes bei teatrų kolektyvų pastatymus.
– Kur tu studijavai?
– Vilniaus dailės akademijoje baigiau scenografijos bakalauro studijas.
– Kokia buvo tavo darbo Ukmergės kultūros centre pradžia?
– Pradėjau dirbti kaip lėlių gamybos būrelio vadovė. Su vaikais kūrėme įvairių rūšių lėles nuo paprasčiausių pirštininių iki sudėtingesnių. Sudėtingiausia yra lazdelinė lėlė, kuriai valdyti reikia kelių žmonių. Išbandėme ir popierinių judančių lėlių šešėlių teatrą. Taip pat gaminome progines lėlytes – Užgavėnių kaukes, Velykų zuikius, Kalėdų angelus. Tuo pačiu prisidėdavau prie Kultūros centro organizuotų renginių. Būrelį turėjau trejus metus. Per karantiną būrelį vesdavau nuotoliniu būdu – įkeldavau pamokėles, kaip ką gaminti į internetą. Mano youtobe kanale ir dabar yra visa vaido medžiaga. Kurį laiką vedžiau būrelį ir dirbau scenografe puse etato, o po karantino – visu etatu.
– Kokios yra tavo pareigos?
– Mano pareiga – apipavidalinti Kultūros centro renginius. Lauko ir vidaus dekoracijų kūrimas visoms progoms – renginiams ir Kultūros centro spektakliams. Kuriant spektaklius, prisidėti prie kostiumų ir dekoracijų.
– Kokie yra reikšmingiausi, svarbiausi renginiai?
– Vaikų ir jaunimo teatrų „Nenuoramų“ festivalis, Velykos, Miesto šventė, Vaikystės šventė, Angelų Sargų kermošius, animacijos diena.
Pats kultūros centras nestato daug spektaklių – kasmet tradiciškai kuria Kalėdinę pasaką ir pernai pirmą kartą vyko teatralizuotas koncertas (misterija) vasario 16-osios proga.
– Ar gamini dekoracijas ir Kultūros centro filialų teatrų kaimuose spektakliams?
– Filialus daugiau konsultuoju, nors kartais ir gaminu dekoracijas. Mėgėjų teatrų režisieriai kartu su aktoriais įpratę daug ką patys pasidaryti. Aš daugiau patariu, kas geriau atrodytų, kaip geriau įgyvendinti, kokias medžiagas naudoti.
– Ar suskaičiuotum, kiek kokių spektaklių scenografiją kūrei?
– Ukmergėje prisidėjau prie trijų pastarųjų Kalėdinių spektaklių ir pernai vasario 16-ąjai skirtų „Vilkošvaisčių“ pastatymo. Kūriau dekoracijas Liaušių teatro spektakliui, vaikų ir jaunimo studijos „Nykštukas“ jaunimo ir vaikų spektakliams. Nėra taip, kad viską daryčiau nuo A iki Z. Tai – daugiau pagalba ir prisidėjimas.
– Kaip gimsta scenografija?
– Procesai, dirbant teatre ir Kultūros centre, panašūs, bet skiriasi. Kultūros centre dažniausiai gauni scenarijų, jį skaitai ir kuri galvoje vizualizacijas – pradinę idėją pagal nuotaiką, skirtingas scenas. Tada susistinki su režisieriumi ir daliniesi. Režisieriui idėjos tinka arba ne. Tada diskutuoji, deriniesi, ieškai kompromiso. Kartais įgyvendinama daugiau scenografo idėja, kartais daugiau režisieriaus. Pradedi darbus – perki medžiagas ir po truputį gamini dekoracijas, ruoši rekvizitus. Sudėtingesniems dalykams aš darausi eskizus. Greta spektaklių būna ir kitų darbų, kuriuos tenka daryti.
Kultūros centro sandėlyje yra daug kostiumų, tad retai kada siuvame naujus. Daugiausia perdarome senus, pritaikome juos. Reikia kažką prisiūti, papuošti. Paskutinėmis savaitėmis vyksta dekoracijų, rekvizito, kostiumų pataisymai.
Nelabai lieka laiko dirbti su šviesomis. Jei teatre apšvietimas yra scenografo darbo dalis, kuriai turi pakankamai laiko per repeticijas, tai Kultūros centre ta pati scena naudojama įvairiems renginiams, kurie taip pat naudoja šviesas. Čia rodomi ir gastroliuojančių teatrų spektakliai, ir kinas, ir vyksta koncertai. Scenoje repetuojama gerą mėnesį, apšvietimas sužiūrimas per paskutines repeticijas.
Dirbant teatre viskas vyksta labai panašiai. Iš pradžių pagal scenarijų susirašai scenovaizdžius, personažus, o tada prasideda gamybos ir repeticijų procesas, kuris būna labai intensyvus. Tik teatre scenografas yra daugiau kūrėjas, o jam į pagalbą ateina cechai. Fantazuodama gali netaupyti savęs, leisti maksimumą. Ateini su idėja į cechą, o ten dirbantys specialistai siūlo, kaip gali įgyvendint tavo sumanymą. Dirbi su daugybe daug patirties turinčių žmonių, iš kurių semiesi. Scenografas dirba kartu su režisieriumi ir daugiau prižiūri procesą. Žinoma, yra darbų, susijusių su stiliumi, kuriuos darai pats. Pavyzdžiui, gaminant lėles, cechas daro kūną, o lėlių veidus formuoju aš pati, nes veidas atspindi mano stilistiką. Intensyvus darbas prie vieno spektaklio trunka du – tris mėnesius. Jei scenografas yra ir rūbų dizaineris, jo rankose viskas nuo scenos dekoracijų iki aktorių kojinių, batų ir apatinių kelnaičių. Kartais tas procesą net juokingas, jei reikia specifinių dydžių. Važiuoji po parduotuves, perki, matuoji, jei netinka, grąžini, keiti. Žinoma, ten ir lėšos kitos.
Kultūros centre esu daugiau darbininkas, kuris turi padaryti, pritaikyti, pagaminti dekoraciją iš turimų medžiagų pagal mano ar režisieriaus sugalvotą idėją.
– Kokių medžiagų prireikia kuriant scenografiją?
– Ieškome, kas lengva, lengvai konstruojama. Kalėdiniai spektakliai nerodomi daug kartų, tai scenografija gali nebūti labai tvirta, ji turi tarnauti kelis spektaklius, svarbu, kad ją būtų patogu ir lengva išnešti, įnešti, perstatyti. Pagrinde naudojamos pamušalinės, baldinės medžiagos, plastikas, fanera. Šiais laikais daug ką sprendžia projekcijos, kurių pavyzdžių galima rasti internete. Reikia pakoreguoti, pritaikyti, animuoti.
– Kokie tavo pagrindiniai darbo įrankiai?
– Žirklės, klijai, planšetė eskizams ir animavimui. Kartais naudoju siuvimo mašiną. Jei prireikia jėgos – dirbti su medžiu, kalti – pagalbos prašau meistrų.
– Be to, kad esi scenografė, dar kuri ir lėles. Kokiems lėlių teatrų spektakliams tu kūrei?
– „Labai teatro“ spektakliams „Siaubo pasakos“ ir „Įsilaužėlis“, abiejų jų režisierė – Agnė Sunklodaitė, Kauno valstybiniame lėlių teatre spektakliui „Aš – Romeo, tu – Džuljeta“, režisierius – Rokas Lažaunykas, „Katino Murklio“ teatro spektakliui „Ypatingas berniukas Nukas“.
– Kuo skiriasi dramos teatro ir lėlių teatro specifika?
– Kuriant lėlę niekas nevaržo. Pirmiausia renkiesi, kokią lėlę gaminsi – mapetą, marionetę, objekto ar kt. Pavyzdžiui, „Siaubo pasakose“ veikia skirtingo stiliaus lėlės. Su režisieriumi aptari scenos ir lėlių dydį, kur vyks veiksmas, kokia bus scenografija, ir tada galvoji, kaip tas lėles apgyvendinti. Gamini kūną – formuoji rankas, kojas, galvą, viską jungi, tada rengi. Kai formuoji veidą, tuo pačiu ir kuri charakterį – ar ta lėlė turės dideles ausis, akis ar rankas. Aktoriui taip pat gali užklijuoti ilgą nosį, bet pagrindas yra žmogus. O lėlė yra įsivaizduojama būtybė, ją gali sukurti kokią tik nori.
– Iš ko kuriamos lėlės?
– Priklauso nuo stiliaus: popierinės – iš kartono, mapetai – iš porolono ir medžiagos. Dar yra „papjė mašė“ technika, kai kūno dalys formuojamos iš tešlos. Gali būti iš medžio. Stengiesi, kad lėlė būtų lengva, kad neapkrautų ir neapsunkintų aktoriaus rankų.
– Kokia yra sudėtingiausia scenografo darbo dalis?
– Dažnai – žmonės. Ne su visais pavyksta puikiai sutarti, pavyzdžiui, nebūtinai sutampa kūrybiniai stiliai, bet tenka dirbti kartu, tada klausimas, kaip. Kiek gali nusileisti, aukodamas savo idėjas. Norėtųsi tik sėdėti ir kurti. Aktoriai būna su savais kaprizais. Profesionalai – mažiau aikštingi. Jie pripratę būti minkomi, nebijo scenoje bet kaip atrodyti. Ant jų gali tepti, dėti, klijuoti beveik bet ką. Mėgėjai turi daugiau noro gražiai atrodyti, nes juos scenoje matys artimieji, draugai, pažįstami.
Nors, kalbant apie profesionalus, dirbant operoje, teko susidurti su „dyvomis“. Viena paskambinusi antrą valandą nakties pareiškė, kad negali vilkėti baltos suknelės, nes balta spalva ją storina. Prašė pakeisti juoda. Ji vaidino nuotaką.
– O kokia įdomiausia darbo dalis?
– Kūrybinis procesas. Kai turi laisvę kurti personažus, erdvę, kai matai, kaip tie personažai atgyja, ypač lėlės aktoriaus rankose. Tada ateina toks džiaugsmas, kuris panašus į jausmą, kai tėvai didžiuojasi savo vaikais. Kai per premjerą repeticijų įtampa atslūgsta ir visi pasidaro laimingi. Nenuslėpsi, kad iki premjeros visi būna nervuoti, o po premjeros visi džiaugiasi ir myli vieni kitus.
– Ačiū už pokalbį.
Autorės ir pašnekovės nuotr.
