Rugsėjo pabaigoje vienas psichiatras Seime pasakė: „Nuo spalio 1 dienos per ateinančius 12 mėnesių Lietuvoje nusižudys dar 1000 žmonių“. Ilgai bandžiau sau atsakyti, kodėl. Tada į galvą atėjo mintis, kad čia ne šiaip sau pavienių žmonių sprendimas negyventi. Visa atmosfera tiesiog pritvinkusi „suicidinių bangų“.
I. Turulytė „Savižudė Lietuva“
Neseniai teko dalyvauti Lietuvos ambasados Paryžiuje renginyje „Ateitis be priekaištų“. Jaučiausi labai gerai, visi dalyviai buvo kupini optimizmo. Bet vos grįžau į oro uostą, pradėjau matyti suakmenėjusius lietuvių veidus. Ir jų vis daugėjo. Staiga pradingo gera nuotaika, sugrįžo nuovargis, depresija ir dar velniai žino kas, bet labai slegiančio. Kažko labai trūksta, kad galėtum jaustis laimingu. Kažkokio ryšio stokoja tie lietuviai, kuriuos aš lyginu su medžiais be šaknų. Tiek emigrantų. Tiek nutrauktų ryšių…
Nuvažiavęs į gimtąjį kaimą pirmiausia pabučiuoju vieškelį, po to suvilgau akis Peršokšnos vandeniu – prie jos šešios mano giminės kartos užaugo. O gal ir daugiau. Kaimelis prie kaimelio. Senelių, prosenelių, proprosenelių sodybos – visos prie tos pačios Peršokšnos. Nuo aukštupio iki žemupio. Kai visa tai žinai, tegu kas nori atsitinka, tegu iškerta visą Labanoro girią, užnuodija šulinius, bet ryšys su žeme išliks. Dėl to ryšio man negresia jokios suicidinės mintys. Ir štai galvoju, ar nebus tiems nabagams, kurie prieš save kelia ranką, taip nepasisekę, kad jie to ryšio nežino, nemato ir nejaučia? Ar nebus čia kaltas toks vidinis chaosėlis, kuris sukeltas savo vietos po šia saule neturėjimo?
Negali sakyti, kad jie nemyli Lietuvos. Myli. Dar ir kaip. Bet iš ne vieno emigranto girdžiu pasakymą, kad Lietuva labai graži šalis, bet niekam tikusi valstybė. Ir štai ta niekam tikusi valstybė naikina šią labai gražią šalį. Kitaip nei savižudybe to nepavadinsi. Savižudė Lietuva. Jei Lietuva tokia, tai kodėl jos žmonės turi būti kitokie? Kuo geriau įsižiūriu į Lietuvą kaip į asmenį, lyginu ją su kiekvienu jos gyventoju, tuo daugiau matau panašumų.
Kad ir tas turto sudievinimas. Girdime kiekvieną dieną – surinkti kuo daugiau mokesčių, pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų… Ir dar kitokių ekonominių burtažodžių. Jie tikrai užburia ir valstybė nedaro nieko, kas jai neatrodo pelninga.
Net gamtosaugoje turiu taip sukalkuliuoti, tarkim, vilkų ekonominę naudą, kad ji būtų didesnė už ekonominę žalą, nes antraip – net neužsimink apie šių gyvūnų apsaugą.
„Gamtos apsauga kainuoja“, – iš tribūnos sako Aplinkos ministras, o nulipus nuo tribūnos pinigų už stumbrų ištryptą rapsų lauką, pasėtą tik dėl ES išmokų, n ė r a. Aplinkosaugininkų sąskrydžiui yra. Stumbrams nėra. Jeigu stumbrai gertų degtinę, gal būtų.
Šitas žvėris – stumbras – pasaulyje apskritai tik per stebuklą išliko, jo bandos išsaugotos tik dėka zoologijos sodų. Gyvas gamtos paminklas. Kam įdomūs tie Valdovų rūmai, kuriuose labai daug visko lenkiško, vengriško ir mažai lietuviško? Stumbrai yra įdomūs. Ir užsieniečiai sunkiai tiki, kai pasakau, kad Lietuvoje yra stumbrų. Laisvėje! O dabar visus į getą – aptvarus. Ir tegu nepamiršta išbraukti iš Raudonosios knygos arba įrašo į ją, kaip išnykusią rūšį. Nes juk daug Kauno zoologijos sode yra gyvūnų, bet jie nėra laikomi mūsų faunos dalimi, nes laisvėje negyvena.
O kur jiems gyventi? Ruošiasi ištremti į Dzukiją. O dar geriau, jei ištremtų į Baltarusiją, ten miškų daugiau. Čia prisimenu vieną žinią, kurią paskelbė kažkoks naujienų portalo anonimas: „Lietuva – geriausiai pasaulyje miškus sauganti valstybė!“ Ir nusirito ši „žinia“… Seime, vos tik svarstomas koks nors Miškų įstatymo pataisymas, žiūrėk ir neiškenčia koks nors skvernuotasis – „Lietuva – geriausiai pasaulyje miškus sauganti valstybė!“. Paskui žiūriu per nacionalinę televiziją Generalinė miškų urėdija reklamuojasi ir užbaigia: „Juk neveltui Lietuva paskelbta geriausiai miškus saugančia valstybe!“. O kažkas iš draugų sumurmėjo: „Jei yra dar kur nors blogiau nei Lietuvoje, tai man gaila tokios valstybės“.
Prisimenat 2010 metų škvalą? Milijonas kietmetrių medienos buvo išversta (iš viso per metus kertama 7-8 mln. ktm.). Labai nepagarbiai apie medžius kalbu šią stichinę nelaimę nusakydamas ne išversto miško plotu (hektarais), o medienos kietmetriais. Tokia toji statistika – kietmetrius lengviau paversti į litus. O kai paverti litais, tada žmogus, kuriam litai yra labai svarbūs, realiai ima suvokti, apie kokį dydį šnekama.
Taigi, užuot po šio škvalo mūsų girioms būtų leidusi bent kiek atsistatyti, Vyriausybė (tada dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė) ne sumažino metinę kirtimo normą, o padidino! Padidino todėl, kad buvo Ūkio ministerijos konstatuota, jog valstybės įmonės, ypač miškų urėdijos, per mažai sumoka valstybei mokesčių.
Be to, artėjo nauji Seimo rinkimai ir partijoms finansuoti iš valstybės biudžeto reikėjo iš kažkur paimti papildomų milijonų (neoficiali priežastis).
Iš kur miškininkai paims daugiau tų milijonų, jei ne iš kertamo miško? Nurodymas duotas, miškininkai kerta. Kerta, net ašaros bėga. Bent jau vienam iš mano pažįstamų girininkų tai sukėlė didelį graudulį. Andriau, sako, 12 metų savo girininkijoje kasmet po vieną kitą gamtos kampelį išsaugodavau, kur prie pelkės, kur nelabai apsimoka kirsti, kur su urėdu susitardavau, kad tegu ten būna kertinė miško buveinė. Ir štai vieną dieną viską, ką per tuos 12 metų sutaupiau – liepė atrėžti. Viską! Kas 2011-2012 metais važinėjo Labanoro girios žvyrkeliais, turėjo matyti tokias aukštas rąstų rietuves, abipus kelio nusidriekusias po keliasdešimt metrų. Vietos gyventojai pradėjo murmėti (juk murmėti tik ir sugeba): „Štai – duoklė Grybauskaitei“. Kodėl Grybauskaitei, klausiu. Čia duoklė Kubiliui.
Praėjus porai metų, po to, kai prezidentė kartu su Vilniaus meru pjovė beržinį rąstą IKEA atidarymo proga, pradedu manyti, kad ta duoklė buvo visgi jai. Ką simbolizuoja beržinio rąsto pjovimas per miškų vartojimo mašinos atidarymą? Ko gero, tik kietmetrį. Bet ne Pauliaus Širvio „Aš beržas, lietuviškas beržas“. Ne Labanoro girios poeto Albino Benedikto Bernoto priekaištą, kurį pacituosiu visą:
Beržams dainas dainavot andai –
Ir dantys baltavo tarp lūpų.
Nejau beržynai tie – kaip dantys –
Nejau taip gėlė, kad išlupot?
Suskaldėt kelmus išsijuosę.
Į burną šveplą vėjas pučia.
Tai ką dabar mes uždainuosim,
Kada burnoj taip baisiai tuščia?
Kelmų žandikauliais sukandę
Kaip vatą baltą sniego plynę.
Baisu prabilt, baisu kaip dantį
Išspjauti apmaudą ledinį.
Jis mano – tavo – gerkle lipa –
Kirtėjau – tėve – žemės kurmi –
Bučiuoju iškirstą sodybą –
Ir motiną – į tuščią burną.
Tai tiek. Ir viskas. Ir sudievu.
Dainoj beržai siūbuoja saugiai.
O aviža lyg beržas pievoj
Per vieną vasarą užauga.
Neprimena tas rąsto pjovimas ir Tautos sąžine vadinto Justino Marcinkevičiaus aiškiaregiškos minties – „Ateityje žmogus galės vadintis žmogumi tik būdamas gamtosaugininku“. Atrodo, jau nebeliko kitų būdų kovoti prieš demagogiją ir melą, kaip tik atsistoti ir eiti link tribūnos deklamuojant Justino Marcinkevičiaus eiles. Būtent taip, kaip tai darė šviesios atminties Rozalimo miestelio mokytoja Genovaitė Valčiukienė. Visi iš jos juokėsi, bet ji vis tiek pasiekė savo – naujų danų kiaulidžių Pakruojo rajone nepastatė.
jei koks Seimo narys ar ministerijos klerkas bando užknisti jus demagogija ar nevykusiu juokeliu, ar nevertas jis to, kad būtų užknistas eilėraščiu? Kol kas labai trūksta kitos G. Valčiukienės, kuri išdrįstų kalbėti eilėmis. Labai trūksta ir kito J. Marcinkevičiaus – kitos Tautos sąžinės, kito moralinio autoriteto, kuris pasakytų: „Prezidente, praskrisk virš Labanoro girios ir pažiūrėk, kaip ji atrodo!“. Ir skrido. Prezidentas Valdas Adamkus skrido virš Labanoro girios, kai gavo vietos gyventojų skundą, kad ji labai kertama. Tai buvo… 1998-ieji. Dieve… Kad dabar Labanoro giria būtų bent iš tolo panaši į tuos 1998-uosius! Dabar jau nei kas skristų, nei būtų, į ką žiūrėt.
Neseniai nutariau pagrybauti ir padariau eksperimentą. Nutariau išvengti kirtavietės ir į namus grįžti tik neiškirstu mišku. Turėjau padaryti 10 km ilgio lanką… Tad kur tam stumbrui ar vilkui dėtis? „Vilkas gudrus, jo lengvai nesumedžiosi, pasislėps taip, kad nerasi“, – postringauja vienas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys. Bet kur jam slėptis – nepasakė. Plynoj kirtavietėj, apstatytoj medžiotojų bokšteliais? Štai nuimčiau tavo namo stogą, sienas – slėpkis! Ne miškeliai, iškapoti šachmatine tvarka, o girios – girios yra namai vilkui ir stumbrui. Girios, kurioms išplėšta siela, kaip sakė rašytojas Pilkoji Pelėda.
Dar daug kur matau tokį Lietuvos elgesį, kad ne kiekvienas savižudis taip elgiasi. Bet kas iš to? Nereikia savižudžių gelbėti, nes jiems kiekvienas gelbėjimas yra naujas akstinas kartoti savo suicidinį elgesį vėl ir vėl. Nereikia gelbėti ir Lietuvos. Save. Save pirmiausia reikia gelbėti. Lietuvai reikia pirmiausia tavęs – sveiko, žvilgančiomis akimis, jaučiančio ryšį. Tada gali bandyti gelbėti savo kiemą – artimiausią gyvenamąją aplinką. Retais atvejais, jeigu labai pasistengsi, dar gali išgelbėti savo gimtinę. O visa kita – Lietuvos, Europos Sąjungos, Pasaulio gelbėjimas – tėra tik politikavimas. Arba pavadinkime tai kitaip – įdomus užsiėmimas visam gyvenimui.
Kažkas turi ir tai daryti, bet tas, kuris tai daro – paaukoja labai daug. Štai aš savo gamtosaugininko karjerą pradėjau nuo Kauno želdinių gelbėjimo. Gelbėjau net išsijuosęs – piketai, raštai, televizijos… Net Pažaislio ąžuolą išgelbėjau. Gyvenau tuo metu ten. Tuo tarpu, net nespėjau atsitokėti, kaip neliko mano gimtosios Labanoro girios… O paskui neliko ir Pažaislio ąžuolo. Ir daugelio tų „išgelbėtų“ Kauno želdinių. Ir taip visur.
Net nežinau, kaip užbaigti šitą ilgą rašliavą. O gal nereikia užbaigti. Gal kaip tik reikia pradėti daugiau rašyti. Mano dvasinis tėvas – gamtininkas, žurnalistas ir rašytojas Leonardas Grudzinskas, su kuriuo buvo lemta susipažinti tik jo gyvenimo pabaigoje (kaip ir su dauguma, kuriuos čia paminėjau), kartą man yra pasakęs: „Jei ir padėsi kuo Gamtai – tai tik plunksna“. Ir dar vienas jo sakinys giliai įaugo į širdį, taip giliai, kad nuolat savo draugams sakau kaip palinkėjimą: Telydi tave amžinas Gamtos ilgesys!
(I.Turulytės iliustracija)
Autorius: Andrejus Gaidamavičius
