Savaitės tėkmėj80

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Fe­jer­ver­kais ir šam­pa­no kamš­čių poš­kė­ji­mais pa­ly­dė­jo­me se­nuo­sius me­tus ir įžen­gė­me į 2014-uo­sius. Nau­jų me­tų šven­tė vi­suo­met su­ku­ria ste­buk­lo iliu­zi­ją, iš jų vi­suo­met ti­ki­ma­si kaž­ko­kių es­mi­nių pa­si­kei­ti­mų, slap­tų sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mo.

Ta­čiau, de­ja, pra­ėjus nau­jų­jų šven­tėms, vėl esa­me nu­svies­ti į tą pa­čią kas­die­ny­bę. Ke­liau­ja­me į dar­bus, puo­la­me prie per­nai ne­pa­baig­tų dar­bų, grį­žę vėl tvar­ko­mės na­mus. Po šven­čių ir šiukš­lių ki­bi­ras kaž­kaip grei­čiau pri­si­pil­do… Į kon­tei­ne­rius ke­liau­ja do­va­nų pa­kuo­tės, mais­to li­ku­čiai nuo šven­ti­nio sta­lo, tuš­ti bu­te­liai.

Prie kon­tei­ne­rių at­ei­na mo­te­riš­kė, ne­ši­na di­džiu­le tuš­čių šam­pa­no bu­te­lių dė­že. Vie­ną po ki­to ra­miai sau de­da į kon­tei­ne­rį, ant ku­rio kuo aiš­kiau­siai pa­ra­šy­ta „Ža­lio­sios at­lie­kos“. 

Ne­iš­ken­čiu ne­at­krei­pu­si mo­te­riš­kės dė­me­sio į už­ra­šą ir pa­ta­riu krau­ti sa­vo „gė­ry­bes“ į ki­tą kon­tei­ne­rį. Bet pa­na­šu, kad taip ir li­kau ne­su­pras­ta – ji ban­dė pa­si­tei­sin­ti, kad de­da bu­te­lius tvar­kin­gai, jų sten­gia­si ne­su­dau­žy­ti. Be to, ir bu­te­liai ža­lios spal­vos… Ma­nau, kad dau­ge­liui rū­šiuo­jan­čių­jų at­lie­kas to­kį vaiz­de­lį pa­ma­čius ir to­kius ar­gu­men­tus iš­gir­dus ran­kos nu­svir­tų. O ir be jos su­mes­tų bu­te­lių iš šio kon­tei­ne­rio ky­šo plas­ti­ko pa­kuo­tės, kar­to­no dė­žės ir dar vi­so­kios at­lie­kos, ku­rių ža­lie­no­mis tik­rai ne­pa­va­din­si.

Gal psi­cho­lo­gai to­kias min­tis pa­va­din­tų po­šven­ti­ne dep­re­si­ja, ta­čiau pa­na­šu, kad ir nau­jai­siais me­tais dar kal­si­me sau į gal­vas tie­sas, ku­rio­mis va­do­vau­tis esa­me ver­čia­mi gy­ve­ni­mo.

Ver­kia­me, kad ky­la mo­kes­tis už šiukš­les, o pa­tys nė pirš­to ne­pa­ju­di­na­me, kad bent kiek jų kie­kį su­ma­žin­tu­me.

Žie­mą tų „ža­lie­nų“ ir ne tiek daug, bet bul­vių, mor­kų lu­pe­nas, api­pu­vu­sius obuo­lius ar nu­vy­tu­sias gė­lių puokš­tes ne­pa­tin­gė­ki­me į tam skir­tą kon­tei­ne­rį su­krau­ti. Šios su­pū­nan­čios at­lie­kos į kom­pos­to aikš­te­lę iš­ga­be­na­mos ir jų są­skai­ta su­ma­ži­na­mi į są­var­ty­ną ke­liau­jan­tys kie­kiai.

Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se ne­ei­li­nia­me ra­jo­no ta­ry­bos po­sė­dy­je bu­vo spren­džia­mas da­bar­ti­nės val­džios li­ki­mas. Mat opo­zi­ci­ja pa­reiš­kė ne­pa­si­ti­kė­ji­mą me­ru ir su­šau­kė ne­ei­li­nį po­sė­dį, ku­ria­me ti­kė­jo­si ir kai ku­rių per­bė­gė­lių iš val­dan­čių­jų ko­man­dos pa­ra­mos. Šiam pla­nui ne­pa­vy­kus, da­bar­ti­nė val­džia ga­li leng­viau at­si­kvėp­ti. Pa­gal Vie­tos sa­vi­val­dos įsta­ty­mus ki­tą in­ter­pe­lia­ci­ją ga­li­ma skelb­ti tik po pu­sės me­tų.

Nuo me­tų pra­džios – per­mai­nos so­cia­li­nės pa­ra­mos sis­te­mo­je. So­cia­li­nės pa­šal­pos tei­ki­mas per­duo­da­mas sa­vi­val­dy­bėms vyk­dy­ti kaip sa­va­ran­kiš­ka funk­ci­ja, tad vi­sos sa­vi­val­dy­bės tu­rės dau­giau tei­sių ir at­sa­ko­my­bės ski­riant so­cia­li­nę pa­šal­pą ne­pa­si­tu­rin­tiems gy­ven­to­jams.