Lina SUKACKIENĖ
Ukmergėje rytas prasideda penktą valandą, kuomet mieste uždegamos šviesos. Ši ceremonija tarsi praneša, kad jau atėjo nauja diena.
Nauja diena žadina ukmergiškį, vilnietį ar Pabiržių kaimo gyventoją. Visus rikiuoja pagal jų pasirinkimą gyvenime: vienus į darbus, kitus į mokslus, trečius – tiesiog ieškoti savęs kasdienos labirinte.
O pasirinkti šiandien – labai sunku. Mūsų valstybė – parlamentinė. Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas – didžiausia ir pagrindinė valstybės valdžia. Tik tą faktą pastaruoju metu vis sunkiau priimti faktu.
Kiekvienoje netvarkoje yra savotiška tvarka. Kiekvienos dienos sėkmei žmogui reikia tiksliai ir teisingai veikiančių įstatymų, kompetentingų pareigūnų ir aiškių tikslų, kurių siekia valstybė, savivaldybė, kolektyvas ir konkretus asmuo.
Kalbant apie įstatymų priėmimą ir įgyvendinimą, prasideda dviprasmybės. Kad ir referendumo reikalai. Viskas pagal eilę – lyg ir aišku: žmonės pasinaudojo Konstitucijoje suteikta teise ir surinko parašus dėl jo organizavimo. Tačiau kiek išlieta prakaito ir sulaužyta iečių. Ir ateityje dar laukia karas, kuriame kausimės tarpusavyje ne dėl pažiūrų ar įsitikinimų, bet dėl mums iki galo nesuprantamų dalykų.
Ir prezidentinė rinkimų kampanija labai laiku. Kiekvienas iš kandidatų turės ginti savo nuomonę, poziciją ir tuo sulauks tam tikrų pasekmių.
Ir nebeužtenka šiandienos žmogui šaltu „kompiuteriniu“ balsu pasakyti „taip“ arba „ne“. Reikia paaiškinti taip, kad kiekvienas suprastų, kokiame kelyje esame ir kur tiksliai einame. Nes pasaulis kinta kas sekundę. Bankrutuoja bankai ir miestai, kyla nauji lyderiai ir atsiranda vis nauji keliai.
Kokiu keliu ir kur eina Lietuva, Ukmergė – mes visi? Atsakymas iš anksto aiškus, nes mūsų visų pasirinktas Europos greitkelis.
Ryte kyla įvairių minčių. Ar mes, ukmergiškiai, šiuo keliu lekiame tokiu pat greičiu, kaip ir visi kiti? Ar mūsų šiandienos galimybės ir atsiradusios abejonės atlaikys ankstyvoje praeityje ateičiai parašytą scenarijų?
