Kazimiera Zimblytė – viena pirmųjų ir viena žymiausių abstrakčiosios dailės kūrėjų Lietuvoje. Šiemet sukako 90 metų – nuo tada gimė ši mūsų kraštietė.
Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka ta proga rengia jos kūrinių parodą. Tai – unikali proga gyvai pamatyti originalius menininkės, kilusios iš Ukmergės krašto, Briedžiūnų kaimo, piešinius, koliažus, tapybos bei mišria autorine technika atliktus darbus…
Šiandien kūrėją galėtume pavadinti tarpdisciplininio meno atstove, nes yra sukūrusi ir performansų, akcijų, tekstų…
K.Zimblytė gimė 1933 m. Briedžiūnų kaime, Ukmergės rajone. 1959 m. baigė Valstybinio dailės instituto tekstilės studijas. Nuo 1960 m. dalyvavo parodose. Tačiau savo darbus eksponavo tik privačiose erdvėse. Surengti pirmą personalinę parodą Dailės parodų rūmuose Vilniuje galimybę gavo tik 1988 m.
- K.Zimblytė septintajame dešimtmetyje išplėtojo vieną radikaliausių abstrakčiosios materialios tapybos krypčių. Tokia drąsa anuomet ją nustūmė į oficialaus meninio gyvenimo užribį. Dabar jos kūrinių yra įvairiose pasaulio muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Kaip K. Zimblytę apibūdino menotyrininkė Monika Krikštopaitytė: „Viena iš lietuviško abstrakcionizmo šulų, nuožmi, laisva, geba iš dumblo gelmės išpešti sakralumo.“
Jos kūriniuose labai svarbus medžiagiškumas. Menininkė baigė tekstilės studijas, todėl pradėjusi tapyti savo darbuose naudojo įvairias senas medžiagas: ant tapyto paviršiaus priklijuodavo apirusį audinį, odos atplaišas. Tai buvo drąsūs ir novatoriški eksperimentai.
Gamtos įspūdžiai, patirti gimtinėje – švelnus rūko žalsvumas, sodrūs auksiniai rudeninių pievų atspalviai, akinantis sniego baltumas tapo kūrinių spalvinės paletės dalimi.
K.Zimblytė kūrė ir skaidraus popieriaus instaliacijas. Jos dar 7-ajame dešimtmetyje buvo rodomos Jeruzalės skulptūrų sode ir gimtojoje sodyboje Briedžiūnų kaime. Ilgos juostos plaikstėsi pririštos prie karčių arba patiestos ant žolės. Tuo metu tai buvo visiška naujovė.
Abstrakcija gali pasirodyti visiškai nesuprantama arba priešingai – atverti daugybę prasmių.
Nežiūrint to, kad jos kūrybinės idėjos ir drąsa gerokai lenkė laiką ir ji buvo viena novatoriškiausių savo laikotarpio kūrėjų, paskutines gyvenimo dienas leido skurde ir vienatvėje.
Dėl savo pasirinkimo priešintis tuometinės santvarkos reikalavimams ji turėjo ištverti atstūmimo ir asmeninės nesėkmės akimirkas. Galbūt šiuos skausmingus išgyvenimus menininkė išreiškė kūriniuose: tapydama niūriomis spalvomis, plėšydama ir kombinuodama įvairias medžiagas, pjaustydama ir vėl susiūdama paveikslo drobę.
Menininkė, tapytoja, koliažų, asambliažų, instaliacijų kūrėja, abstrakcionistė, K. Zimblytė, draugų vadinta Kaze, paliko ryškų įspaudą Lietuvos mene ir liūdną laikotarpio nesuprastos kūrėjos mitą.
Mirė 1999 m. Vilniuje, palaidota Ukmergės rajone, Siesikų kapinėse.
„Biblioteka ir visa menininkų bendruomenė nepaprastai džiaugiasi galėdami pamatyti K. Zimblytės kūrinius ir didžiuojasi, kad jie eksponuojami gimtajame autorės krašte“, – sako Vlado Šlaito viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė edukacinei ir projektinei veiklai Kristina Darulienė.
Pasak jos, modernus minimalistinis menas ir šiandien ne visų yra priimamas, ypač provincijos miesteliuose, kur gyvenimas dažnai apsiriboja tik darbu ir namais. Vis dar girdime ir matome susižavėjimą vaizdais, kurie atpažįstami, matyti, klišiniai, „kaip nuotraukoj“…
K.Darulienė atkreipia dėmesį, kad K. Zimblytės kūriniai sunkiai „pasiduoda“ restauratorių rankoms, dažnai dėl skirtingų medžiagų juose panaudojimo yra labai trapūs. Dėl to kelionės po Lietuvą ar užsienį yra neįmanomos arba labai brangios.
Parodoje, kuri bibliotekoje bus eksponuojama nuo gruodžio 1 d. matysime vieno žymesnių kolekcininkų Lietuvoje Ramučio Petniūno įsigytų K. Zimblytės kūrinių rinkinį. Dalis jų buvo rodyti Ukmergės kultūros centro galerijoje 2014 m., tačiau dalis eksponuojama mūsų krašte pirmą kartą.
„Kai menininkas pralenkia savo laikmetį, dažnai yra atstumiamas visuomenės. Visuomenė stengiasi sumenkinti jo autoritetą, apnuoginti kūrėjo žmogiškas silpnybes. Tokie žmonės dažnai lieka užribyje. Skaitydamas jos dienoraščio ar kūrinių tekstų ištraukas suvoki, kokia ji buvo vieniša. Vieniša mieste… Vieniša savo gimtuosiuose Briedžiūnuose…
Vilniuje ją išbalansuodavo bohemiška aplinka ir netikrumas, patiriamas inteligentiškuose susiėjimuose. Prisiminkime, kad dauguma to meto inteligentijos buvo įsitraukę į sovietinį judėjimą ir siekdami išgyventi buvo „parsidavę valdžiai“, lojalūs režimui arba sutikdavo būti nužmoginami ir nusavinami didelio valstybinio fabriko, kuriame nelikdavo pavardžių, asmenybės…
Briedžiūnuose, savo kuklioje trobelėje, kurią nuolat siaubdavo vietiniai plėšikai, Kazę sekindavo skurdas ir labai ribotos galimybės įsigyti maisto, meninių priemonių savo užmojams įgyvendinti. Tačiau šioje vietoje ji jautė ryšį su savo mirusiais tėvais ir protėviais. Matyt, ši aplinka ir gamta jai buvo palaikymo, atgaivos šaltinis“, – pristato būsimą ypatingą parodą ir jos autorę K. Darulienė.
UŽ inf.
