Lina SUKACKIENĖ
Beviltiškas dalykas rašyti šia tema. Tai jau tikrai žinau. Bet vis kirba širdyje tikėjimas, kad vienąkart turi viskas atsistoti į savo vietas.
Ukmergės istorija. Vienoje iš miesto švietimo įstaigų prireikė mokytojo. Nutarė surengti konkursą. Surengė. Kažkas jį laimėjo, kažkas pralaimėjo. Pralaimėjęs visada jaučiasi negerai. Bet ar laimėjęs „šeimos draugo“, o ne mokytojo profesionalo konkursą jaučiasi gerai? Manau, kad taip, nes turi visus reikiamus „popieriukus“. O ką kalba mokiniai ir kolegos? Mokiniai liūdi, kad tas dalykas labai jau nekaip dėstomas… Samdo tėvai repetitorius ir taip sprendžia žinių stygiaus problemą.
Kai imi analizuoti žinomus konkursus į atitinkamas vietas, išvados peršasi labai vienareikšmės.
Iš vienos pusės, kuomet mažėja kompetentingos darbo jėgos pasiūla, atsiranda vis didesnės galimybės saviems ir draugams užimti geras vietas.
Tiesa, reikalingi dokumentai, įrodantys asmens atitikimą darbo vietos reikalavimams. O jeigu reikalavimai rašomi konkrečiam asmeniui, tai ir pritraukiami iki reikalingų. Juk čia ne kompetencijos dalykai…
Ar ta problema yra verta aptarimo? Manau, kad taip. Stebint tokių konkursantų tolimesnę karjerą, matosi viena aiški linija – lojalumas paskyrusiam bosui, bet ne veikla bendruomenės labui.
Šiandien nesvarbu, ar mokykla, ar viešoji įstaiga, ar kitokios formos įstaiga – konkursantai gyvena. Suprantu, kad interesų supintame pasaulyje tai – viena iš bendradarbiavimo formų. Ir mūsų kraštas nėra jokia išimtis.
Gal tuomet reikėtų tiesiog viską spręsti paprasčiau. Tiesiog palikti vadovams teisę formuoti komandas pagal bendrai tai profesijai nustatytus kriterijus ir palikti ramybėje netikrus konkursus. Tik kaip tuomet su tikrąja konkurso idėja? Konkursus būtina palikti kūrybai, menui, bet gal ne darbo vietai.
Gali pasodinti profesorių komisijas, sugalvoti šimtus klausimų, bet vis tiek konkursą laimės tas, kuris turi laimėti, bet ne tas, kuris iš tikrųjų gali tai padaryti be jokių išankstinių susitarimų.
