Ramybės neduoda dėžutės ir šunys

Nau­jau­sios spau­dos sa­vo paš­to dė­žu­tė­se lau­kian­tys gy­ven­to­jai jo­se nau­jie­nų ga­li ir ne­ras­ti. Mat „pa­kliu­dy­ti“ dė­žu­tes ir tai, kas yra jo­se, kar­tais na­gai pa­niž­ta chu­li­ga­nams.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Pa­na­šūs spau­dos pla­tin­to­jus pik­ti­nan­tys vaiz­dai ska­ti­na juos pa­ra­gin­ti gy­ven­to­jus pa­si­rū­pin­ti tin­ka­mo­mis paš­to dė­žu­tė­mis.

Krekš­lių gy­ven­to­jus ap­tar­nau­jan­ti UAB „Lie­tu­vos ry­tas“ spau­dos pla­tin­to­ja Vik­to­ri­ya Sha­ga­mo­gas sa­vait­ga­lį ta­po to­kio in­ci­den­to liu­di­nin­ke. Su­dė­ti ko­res­pon­den­ci­ją mo­te­riai šeš­ta­die­nio ry­tą pa­dė­jęs jos vy­ras nu­fo­tog­ra­fa­vo vaiz­dą, ku­rį jie pa­ma­tė ša­lia gy­ve­na­mų­jų na­mų Nuo­te­kų gat­vė­je. Čia esan­čios žmo­nių paš­to dė­žu­tės bu­vo ati­da­ry­tos, o jų tu­ri­nys gu­lė­jo ant že­mės.

Ši­taip be­gė­diš­kai pa­si­elg­ti grei­čiau­siai ga­lė­ję po­ra as­me­nų, ku­riuos dar­buo­da­ma­si mo­te­ris ma­čiu­si mi­nė­to­je gat­vė­je. Iš­ne­šio­jant spau­dą, ji pra­si­len­ku­si su dviem ne­blai­viais al­ko­ho­lio bu­te­liais ne­ši­nais vai­ki­nais. Šie dar ban­dę už­kal­bin­ti pla­tin­to­ją, o vė­liau ji ma­čiu­si, jog vai­ki­nai mo­ja­vę ran­ko­se tu­rė­tais iš kaž­kur gau­tais laik­raš­čiais.

Po­nia Vik­to­ri­ya ma­no, kad ap­si­sau­go­ti nuo to­kių chu­li­ga­nų nė­ra ki­to bū­do – te­rei­kia pa­čių gy­ven­to­jų no­ro ir ini­cia­ty­vos tin­ka­mai su­si­tvar­ky­ti jiems pri­klau­san­čias paš­to dė­žu­tes. Svars­to, jog nė­ra taip su­dė­tin­ga įsi­gy­ti ar įsi­reng­ti to­kias, ku­rios ra­ki­na­mos ir bū­tų var­giai pri­ei­na­mos tiems, kas į jas ban­do įlįs­ti tik dėl pa­si­sma­gi­ni­mo.

Jei dė­žu­tės ne­bū­tų pa­lik­tos li­ki­mo va­liai, ra­miau ga­lė­tų jaus­tis ne tik jų sa­vi­nin­kai, bet ir pa­tys spau­dos pla­tin­to­jai. Da­bar gi, anot pa­šne­ko­vės, nu­ti­kus pa­na­šiam įvy­kiui, paš­ti­nin­kai bū­na ko­ne ap­va­gi­na­mi. „Kas nors tas dė­žu­tes iš­plė­šia, iš­tuš­ti­na, o žmo­nės mus kal­ti­na, kad ne­at­ne­šėm laik­raš­čių, ba­ra­si, jei spau­dos ne­gau­na…“ – guo­dė­si ji.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja ir apie ki­to­kias ne­ma­lo­nias si­tu­a­ci­jas, ku­rio­se jai bei jos ko­le­goms ten­ka at­si­dur­ti dir­bant šį dar­bą. Be su­py­ku­sių ko­res­pon­den­ci­jos ga­vė­jų dar ten­ka bai­min­tis ir šių­jų au­gin­ti­nių.

Anot po­nios Vik­to­ri­y­os, gy­ven­to­jų na­mų kie­muo­se ap­si­lan­kiu­sius paš­ti­nin­kus ne­re­tai pa­si­tin­ka pa­lai­di šu­nys. Ne­ga­li nu­spė­ti, kuo pa­si­baigs su­si­dū­ri­mas su, pa­vyz­džiui, įnir­šu­siu gy­vū­nu. Tuo la­biau, kad nuo lo­jan­čio, puo­lan­čio ke­tur­ko­jo, pa­šne­ko­vės tei­gi­mu, yra te­kę gin­tis ne jai vie­nai.

Pa­sak spau­dos pla­tin­to­jos, ypač bau­gu bū­na anks­čiais tam­siais ry­tais, kai, at­ėjus įdė­ti ko­res­pon­den­ci­jos, ne­ži­nai, kas tam­so­je ga­li pa­si­tik­ti.