Lietuvos teisininkų draugijos Ukmergės skyrius ketvirtadienį į susitikimą su teisininkais pakvietė žinomą žurnalistą, politikos apžvalgininką Rimvydą Valatką. Žurnalistas išsakė kaip visada originalų savo požiūrį į politikos aktualijas ir kritines mintis apie lietuvių nacionalinį charakterį, įpročius ir vertybes.
Ukmergės savivaldybės salėje vykusiame susitikime su žurnalistu, Nepriklausomybės Akto signataru Rimvydu Valatka dalyvavo būrys teisininkų, klausėsi paskaitos politikos, etikos bei socialinėmis temomis, dalyvavo diskusijoje.
Pasiremdamas Europos Sąjungos mokslininkų sukurta Europos vertybių sistema, R. Valatka apžvelgė lietuvių vertybes, kurias atskleidė keletas Lietuvoje atliktų tyrimų. Kas mes esame Europoje ir kokie mes tarp savo tautiečių. Paaiškėjo, kad lietuviai – tikra paradoksų tauta. Pasak žurnalisto, panaikinus Lietuvoje baudžiavą ir darbštesniems lietuviams praturtėjus, kiti ėmę pavydėti. Tapome pavydi tauta, dėl nesėkmių ir nelaimių kaltinančia ką nors kitą – poną, žydus, buožes, Seimą, Ameriką, Europos Sąjungą, bet ne save. Pasiremdamas religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus mintimis, žurnalistas pabrėžė, kad taip mes tapome depresyvia tauta, kurios įkūnytoji išraiška – Rūpintojėlis.
Dar vienas lietuvio bruožas, anot lektoriaus, – pasipūtimas ir panieka. Nuo kitų ES gyventojų esą mes skiriamės nepasitikėjimu artimu. Švedų, pavyzdžiui, pasitiki artimu 66 proc., o lietuvių – 14 proc., tačiau apie save esą galvojame daug geriau. Kalbėdamas apie pilietinę moralę, žurnalistas taip pat ironizavo lietuvius. Neva Lietuvoje daugiausiai iš visos Europos labiausiai pateisina važiuojančius be bilieto visuomeniniu transportu, labiausiai, po lenkų, belgų ir prancūzų, vengia mokėti mokesčius, neatlaidūs homoseksualams ir veganams.
Lietuvoje mažiausiai vertinamos geros manieros (tik 30 proc.). Iš visų vertybių lietuviai svarbiausia laiko darbštumą – net 92 proc. R. Valatkos teigimu, tai lietuvių atsilikimo požymis. Darbštus turi būti valstietis, o ne inteligentas. Europa darbštumo svarbai skiria vidutiniškai 41 proc. Bet Danija – tik 2,5 proc., Švedija – 5,3. Tik estai solidarizuojasi su mumis ir tiek pat vertina darbštumą. Galiausiai lektorius nupiešė štai tokį tradicinio lietuvio charakterio portretą: provincialus, vidutiniškai uždirbantis, neapsišvietęs nacionalistas, minios produktas, netolerantiškas ir taupus niurgzlys, siekiantis vakarietiškumo, realistas, prisitaikantis prie naujovių.
Kaip didžiausias šalies problemas žurnalistas įvardijo išpūstą aukštąjį mokslą, į tuščių mokyklų išsaugojimą orientuotą švietimą ir tai, jog jau 24 metai, kaip lietuvių miršta daugiau nei gimsta. Todėl, pavyzdžiui, Marcinkonių seniūnijoje gyventojų tankumas dabar kaip Sacharoje – pusantro gyventojo viename kvadratiniame kilometre.
Taip pat prideda menką verslumą, darbo jėgos stygių, nuo praeities naštos ir naujos įrangos pirkimo vos kojas bepavelkančią sveikatos apsaugą. Ne mažesnės problemos – stipri neapykanta verslui ir politinės minties stagnacija.
R. Valatka kvietė daugiau kalbėtis – šeimoje, su draugais, valstybėje, nes problemos ir kyla iš nesikalbėjimo. Ragino kritiškai kalbėti apie visus ir nepaisyti taisyklės nekritikuoti Seimo 100 dienų. Demokratinėje valstybėje, svečio įsitikinimu, negali nebūti kritikos.
Originaliai R. Valatka žvelgia ir į istoriją, palaiko siūlymą liautis romantizuoti ir idealizuoti viduramžių Lietuvą. Iliustruodamas naują požiūrį, svečias pateikė naują, subuitintą ir net suvulgarintą Pilėnų versiją.
Žurnalistas, pagrįsdamas savo įžvalgas apie lietuvių charakterio kolektyviškumą, rėmėsi literatūrologo Vytauto Kavolio pastebėjimais apie lietuvių patarles: patarlės, orientuotos į individą, vaizduoja nemoralią laikyseną. Teigiami tie veiksmai, kurie naudingi kolektyvui.
R. Valatka susitikimo pabaigoje atsakė į susirinkusiųjų klausimus.
