Kai į redakciją paskambinusi Asta išsakė priekaištus Ukmergės rajone įsikūrusiai gyvūnų globos įstaigos vadovei, atrodė, kad tai bus tiesiog piktas noras paviešinti konfliktą. Tačiau viskas pasisuko kita linkme.
Ukmergiškė Asta pasakojo niekaip negalinti gyvūnų globėjams atiduoti savo mirusios močiutės šunų. Moteris neslepia paveldėjusi šunis su visa senolės sodyba. Tačiau tikino su šeima gyvenanti Ukmergės daugiabutyje, tad neturi galimybės nei kasdien važinėti iš miesto į sodybą, nei juolab paimti prie būdos laikomus keturkojus į savo butą.
Tikino bandžiusi dėti į laikraštį skelbimus, bet suaugusių šunų niekam padovanoti nesisekė. Užmigdyti sveikus keturkojus juk taip pat esą būtų nehumaniška.
Asta pasakojo pirmą kartą į gyvūnų globos įstaigą „Klajūnas“ dėl savo problemos kreipėsi kovo mėnesį.
Parodė dokumentus, kad šunys tikrai ne jos, kad juos paveldėjo, o prižiūrėti neturi jokios galimybės.
Tada esą direktorė guodėsi, kad jų įstaiga dar tik kuriasi, kad su keturkojais pakentėtų iki rudens.
Sako pakentėjusi. Net neseniai vėl paskambinusi į „Klajūną“. Atsiliepęs žmogus esą prisistatė esantis savanoris ir pažadėjo keturkojus priimti. Bet paskui, kai telefonu susisiekė su pačia direktore, ji jau aiškino nieko nežinanti, šunims vietos esą nėra ir jų nepriims.
Į mūsų redakciją paskambinusi moteris piktinasi tokia situacija. Svarsto ar tik ne todėl „Klajūnas“ prie savo įstaigos neretai randa pririštus keturkojus. Žmonės matyt niekaip negali jų atiduoti civilizuotai ir yra priversti tokiu būdu atsikratyti.
Tą pačią dieną, susisiekėme su VšĮ „Klajūnas“ vadove Ilma Germaniene. Ji neslėpė jau laukusi mūsų skambučio, nes minėta moteris dėl nepriimtų augintinių jai grasino ir žiniasklaida, ir policija, ir net teismais.
Įstaigos vadovė taip pat neslėpė nuoskaudos dėl šunis atiduoti norinčios moters reiklumo, bet tikino, kad šiuo metu jų įstaiga yra perpildyta. Būdomis užstatytas kiekvienas prieglaudos kampelis – verkiant reikia naujų voljerų. Ta pačia proga kreipėsi į visus gyvūnų mylėtojus paramos įrengiant dar bent kelias vietas beglobiams – reiktų išbetonuoti grindinį, uždengti stogelį, aptverti voljerus.
Vadovė pažymėjo, kad jų įstaiga skirta būtent beglobiams gyvūnams. Ką gi daryti žmogui paveldėjusiam, bet neturinčiam galimybės juos laikyti? I. Germanienės teigimu, šiuos atveju moteris tiesiog reikalavo, šaukė, bet negirdėjo, kas jai sakoma. „Neesam valdiška įstaiga, vykdom savanorišką veiklą ir tikrai neprivalom priimti šunų, kurie turi šeimininkus“, – tikino, svarstydama, kad žmonės labai mielai priima paveldėtą nekilnojamą turtą, bet nenori pasirūpinti augintiniais.
Kaip elgsis, jei prie įstaigos vartų vieną dieną ras nepriglaustus šunis? Pasak pašnekovės, tokiu atveju tiesiog kreipsis į policiją ir praneš apie žiaurų poelgį su gyvūnais.
Tą patį vakarą „Klajūno“ vadovė pati paskambino į mūsų redakciją ir pranešė, kad Asta vis dėlto šunimis atsikratė. Tiesiog „atvežė ir sumetė“ juos pro tvorą.
Kitą dieną Asta istoriją pasakojo visai kitaip. Esą antradienį buvo sutarusi su savanoriu, kad apie 17 valandą atveš vieną šunį. Atvežė, tačiau vartus rado užrakintus. Palaukus pusvalandį ir nieko nesulaukus su vyru iš padangų padarė paaukštinimą prie sienos ir atsargiai šunelį įkėlė per tvorą.
Netrukus sulaukė labai pikto I. Germanienės skambučio. Nepaisant jos priekaištų vakare į prieglaudą atvežė ir antrą augintinį. Tuomet prieglaudoj jau buvo savanoriai. Kad ir labai nenoriai, jie šunį priėmė. Asta sako palikusi 10 kilogramų šunų maisto ir norėtų toliau reguliariai maitinti keturkojus.
Tačiau su direktore jokių ryšių nenori turėti. Mano, kad su tuo žmogumi susikalbėti neįmanoma. Nepaisant visko, padėką „Klajūnui“ moteris išsakė.
„Tikrai turėtume teisę kreiptis į teisėsaugą dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Bet neesam pikti – kai žmogus atsiprašo, tiesiog susitaikai“, – tokiais „Klajūno“ vadovės žodžiais baigėsi šis konfliktas.
