Privatų paplūdimį išpuošė net gėlynais

Pri­va­tūs pa­plū­di­miai – mū­sų ša­ly­je dar di­de­lė re­te­ny­bė. To­kio ide­a­liai su­tvar­ky­to pa­plū­di­mio pa­to­gu­mus ga­li iš­ban­dy­ti uk­mer­giš­kiai.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Pri­va­tų van­dens tel­ki­nį juo­sia pri­va­tus pa­plū­di­mys.

Pa­plū­di­mys, už ku­rį rei­kia su­si­mo­kė­ti sim­bo­li­nį mo­kes­tį, įreng­tas ša­lia Ro­rio eže­ro. Šis dirb­ti­nai su­for­muo­tas di­džiu­lis pri­va­tus tven­ki­nys yra ne­to­li au­to­stra­dos Vil­nius–Pa­ne­vė­žys.

Kai­lių sa­lo­no „Ro­ris“ sa­vi­nin­kai Ro­mas ir Ri­ma Pi­vo­rai įro­dė, kad bu­vęs  kar­je­ras – pui­ki vie­ta sa­vo įmo­nės var­do van­dens tel­ki­niui įreng­ti. Ka­dai­se įsi­gi­ję ap­leis­tą kar­je­rą su­tuok­ti­niai jį pa­ver­tė ro­man­tiš­ku gam­tos kam­pe­liu.

Ro­rio eže­ro at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja – la­bai ūkiš­ka. Kuo­met bu­vo tie­sia­ma au­to­ma­gist­ra­lė Vil­nius– Pa­ne­vė­žys, ke­li­nin­kai čia įren­gė kar­je­rą, o jo grun­tą nau­do­jo ke­lio py­li­mui for­muo­ti.

„Kol su­tvar­kėm jo ap­lin­ką, dir­bom ne vie­nus me­tus“, – da­bar pa­sa­ko­ja pa­e­že­rės ap­lin­ką nuo­lat puo­se­lė­jan­tis R. Pi­vo­ras. Kar­tą per sa­vai­tę trak­to­riu­ku jis ap­šie­nau­ja maž­daug 7 hek­ta­rų plo­to te­ri­to­ri­ją. Tvir­ti­na šį dar­bą dir­ban­tis tik pats. Šis gam­tos kam­pe­lis –  jo triū­so vai­sius, tad ne­gai­li jam nei lai­ko, nei dar­bo.

Di­džiu­lę te­ri­to­ri­ją „Ro­rio“ sa­vi­nin­kai ap­žel­di­no pu­šai­tė­mis, ap­so­di­no gy­va­tvore, įren­gė suo­liu­kus, lau­ža­vie­tes, tu­a­le­tus ir net ro­man­tiš­ką gė­ly­ną.

Romas Pivoras mėgsta leisti laiką prie ežero.

Iš lan­ky­to­jų, pa­si­rin­ku­sių šio­je vie­to­je pra­leis­ti die­ną, ima­mas tri­jų li­tų mo­kes­tis. Ver­sli­nin­kas R. Pi­vo­ras ti­ki­na, kad  lig šiol dėl šio sim­bo­li­nio mo­kes­čio jo­kių bė­dų ne­ki­lo. Ka­dan­gi yra aiš­ki nuo­ro­da, jog čia pri­va­ti val­da, be to, ap­lin­ka pe­dan­tiš­kai su­tvar­ky­ta, dau­gu­mai sve­čių ne­ky­la no­ras aiš­kin­ti, esą ne­ma­tan­tys už ką mo­kė­ti.

Iš tų, ku­rie už­su­ka tik nu­si­mau­dy­ti, pi­ni­gų ne­rei­ka­lau­ja­ma. Už­tat iš no­rin­čių­jų pa­žve­jo­ti ima­mas pa­pil­do­mas mo­kes­tis.

Pa­šne­ko­vas pa­ste­bi, kad esan­ti ide­a­li tvar­ka da­ro ste­buk­lus ­– pa­tys sve­čiai be­veik vi­sa­da yra tvar­kin­gi, ne­šiukš­li­na  ir tur­to ne­nio­ko­ja.

Be­je, po­il­siau­to­jams prie pat van­dens tel­ki­nio pri­va­žiuo­ti ne­ga­li­ma. Ne­bent no­ri sta­ty­tis pa­la­pi­nes.

R. Pi­vo­ras ak­cen­tuo­ja, kad jų pa­plū­di­mys ne­pre­ten­duo­ja į kaž­ko­kį tu­riz­mo ob­jek­tą – tie­siog pui­ki pro­ga kul­tū­rin­gam, tvar­kin­gam po­il­siui gam­to­je, kur ga­li bū­ti tik­ras, kad ne­ra­si šiukš­lių, ne­teks sė­dė­ti ša­lia tran­kiai gro­jan­čio sve­ti­mo au­to­mo­bi­lio…

„Biz­nio iš to tik­rai ne­pa­da­ry­si – va­sa­ros pas mus ne pa­čios tin­ka­miau­sios po­il­siui prie eže­rų. Ke­li li­tai – dau­giau draus­mės mo­kes­tis“, – apie mo­ka­mą pa­plū­di­mį kal­ba R. Pi­vo­ras. Ne­sle­pia, kad tik­ra­sis tu­riz­mo ver­slas – ki­to­je eže­ro pu­sė­je jų įkur­ta kai­mo tu­riz­mo so­dy­ba.

Pi­vo­rų pla­nuo­se – dar kiek pra­plės­ti pri­žiū­ri­mus plo­tus, pa­sta­ty­ti dau­giau suo­liu­kų. „La­bai mėgs­tu ir pats čia at­va­žiuo­ti“, – tvir­ti­na ver­sli­nin­kas.