Dr. Saulius NEFAS
Na, broliai, prie ginklo, mus šaukia Tėvynė,
Pasigirdo balsas žemėj Lietuvos,
Kam brangi Tėvynė, kurią mindo priešai,
Eikime lyg vienas mes vaduoti jos.
Taip rašė partizanų poetė, Taujėnų progimnazijos moksleivė Genovaitė Janulytė-Karpavičienė. Mokydamasi Taujėnuose ji buvo šalia tų, kurie buvo 1945 metų sausio 12 dienos Lėno miško mūšio, laikomo vienu didžiausių partizaninės kovos mūšių, dalyviais.
Deja, kai po Nepriklausomybės atkūrimo pradėjome rinkti medžiagą apie partizanų kovas, jau nebuvo likę nė vieno liudininko, kuris būtų dalyvavęs šiame mūšyje, todėl apie jį žinome tik iš kitų partizanų pasakojimų. Vėlesnio Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo ir jo būrio partizano Antano Kiškio pasakojimus girdėjo partizanas Aleksandras Bitinas-Uosis ir papasakojo 1998 metais partizanų metraštininkui Romui Kauniečiui.
„Per tas kautynes 1945 m. sausio mėnesį, kada žuvo kapitonas Krikštaponis, aš buvau kitame bunkeryje. Apie birželio pabaigą (1945 m.) Kiškis mūsų būrį nuvedė į tą vietą, kur buvo Krikštaponio stovykla. Buvo įrengta žeminė, apie 25 metrų ilgio ir apie 4 metrų pločio, tarsi nukeltu stogu ir padėtu ant žemės, viduje apie pusę metro įkasta į žemę. Stogas apmestas žemėmis (durpėmis), nes ten vieta buvo slėni, durpynas.
Durys buvo galuose, be langų, pasišviesdavo žibaline lempa, per vidurį buvo takas ir dvi metalinės krosnelės šildymui, gultai įrengti šonuose. Žeminės stogas per vidurį buvo įdubęs ir apdegęs. Toliau dar buvo likučiai vado palapinės, virtuvės ir pašiūrės arkliams, nes žiemą jie naudojosi arkliais susisiekimui su kaimu ir kitais būriais.
Šiek tiek toliau buvo apkasai, atskiros pailgos po pusę metro duobės. Vado žuvimo vieta, buvusi apie 2 metrus nuo žeminės durų, buvo pažymėta nedideliu mediniu kryžiumi.“
Kiškis papasakojo apie kautynes. Pasirodo, rusams nepavyko iš visų pusių apsupti apkasų, tik iš vienos pusės tuos apkasus buvo užėmę. Matėsi, kad viskas buvo parodyta. Tada partizanų stovykloje buvo apie 40 vyrų ir, jeigu rusai būtų visai apsupę, būtų nelikę nė vieno gyvo. Išliko apie 20 vyrų.
Traukdamiesi mišku, jie sutikdavo kareivius, bet dažniausiai kareiviai jų „nematė“, nors kariuomenės miške buvo labai daug.
Pastovėjome visi nuleidę galvas, niūraus vaizdo paveikti, kažkas pasakė: „Jeigu kada nors vėl Lietuva bus laisva, šioje vietoje bus jiems paminklas pastatytas.“
Ir iš tikrųjų, juk čia žuvo patys geriausi, rinktiniai Lietuvos vyrai, pirmieji partizanai. Čia įvyko pirmoji stambiausia Lietuvos Judo išdavystė. Žuvę partizanai – 20 vyrų – buvo palaidoti Lėno kapinėse. Paminklas, sukurtas partizano Mykolo Dirsės, pastatytas 1991 metais.
Dėl šio pasakojimo mūšio vietoje buvo pastatytas kryžius ir stendas. Jame – partizanų stovyklos schema, kurioje – žeminė, vado palapinė, pašiūrė arkliams, šulinys. Kad čia galėtume ateiti veda medinis takelis, lyg ir atsiliepiantis į partizanų norą, kad „neužželtų takeliai prie jų kapų“.
Minint šio mūšio artėjančias 80-ąsias metines Taujėnų miestelio bendruomenė įgyvendino Krašto apsaugos ministerijos ir Ukmergės savivaldybės finansuojamą projektą, į kurį pakvietė Taujėnų, Deltuvos ir Ukmergės miesto mokyklų moksleivius.
Atvykusieji moksleiviai buvo paskirstyti į grupes ir taip atgimė partizanų junginiai, kurie šiuose ir aplinkiniuose miškuose veikė po 1945 metų Lėno mūšio, vadovaujami šio krašto partizanų vadų: Antano Stimburio-Tankisto, Alfonso Smetonos-Žygaudo, Danieliaus Vaitelio-Briedžio, Vlado Jakubonio-Vermachto, Antano Žilio-Žaibo, Jono Baravyko-Vyganto, Jono Baltušniko-Vienuolio.
Istorinių įvykių rekonstrukcijai vadovavo profesionalūs edukatoriai, kurie mokiniams pasakojo apie Lėno mūšio eigą ir vėlesnes kovas Vyčio apygardoje, rodė, kokiais ginklais kariavo partizanai, mokė dainuoti Taujėnų krašto partizanų dainas ar kūrė menines vizualizacijas, kaip atrodė partizanų stovykla.
Iš šalies stebint širdį glostė mokinių klausimai apie tai, kaip partizanai galėdavo kvėpuoti, kelias dienas būdami giliai po žeme, bandymas susišnekėti anų laikų „mobiliaku“, partizaniškų dainų niūniavimas, pastangos atkurti partizanų šulinį ir partizanų pagalves…
Matyt, dėl tokio jaunimo, kuriam brangi kovų už laisvę praeitis, ir kovojo partizanai!
