Grupė Lietuvos pokario laikų istorija besidominčių ukmergiškių nutarė, kad geriausias būdas puoselėti savo pomėgį – tiesiog susitapatinti su tų laikų istorija ir patiems tapti partizanais. Taip Ukmergėje daugiau nei prieš metus buvo įkurtas klubas „Miško broliai“.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. Šeštadienį Kopūstėliuose į kovą kilo „Miško broliai“.
„Mes esame grupė bendraminčių, kuriuos vienija meilė karinei istorijai, apimančiai 1944–1953 metus“, – savo veiklą apibūdina klubo įkūrėjas ir vadovas Artūras Grigucevičius.
Į Ukmergę dažnai grįžtantis, tačiau šiuo metu Airijoje gyvenantis vyras užvirė tikrą partizanų laikų katilą – subūrė apie 50 aistringų entuziastų, gyvenančių mūsų, aplinkiniuose rajonuose ar laikinai – užsienyje. Tarp klubo narių – įvairių profesijų atstovai: mokytojai, darbininkai, verslininkai, tarnautojai. Nemažai medžiotojų klubų narių.
Artūras Grigucevičius ir Modestas Kavaliauskas pasiruošę kovai.
Iš pradžių bunkerį A. Grigucevičius buvo įsirengęs prie savo namų Bugenių gatvėje. Tačiau maždaug prieš pusmetį pasitaikė proga persikelti į gerokai erdvesnį, maždaug 300 kvadratinių metrų ploto, tikrų tikriausią požemį miške.
Patys klubo vyrai jį įsirengė buvusiame Kopūstėlių poligono angare. Tokią galimybę suteikė patalpų savininkas. Angare įrengti gultai, pastatytos metalinės lovos, stalai.
A. Grigucevičius, jo kolega Modestas Kavaliauskas bei kiti klubiečiai pasakojo čia darbavęsi keturis mėnesius.
Kadangi dauguma „miško brolių“ yra ne tik pokario įvykiais besidomintys entuziastai, bet ir draugai, nenuostabu, kad bunkeryje rengiamos net ir šventės. Šiemet čia švęsti ir Nauji metai.
Autentiška ne tik partizanų amunicija, bet ir technika.
Pusšimtis vyrų ir kelios klubo moterys savo veikloje privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Viena iš jų – turėti aprangą. Kadangi partizanų laikais anaiptol ne visi vilkėjo uniformas, svarbiausia, kad apranga atitiktų tą laikmetį. Kiekvienas klubo narys turi ir specialų pažymėjimą.
Partizanai privalo turėti ir ginklus, žiūronus, aišku, netikras granatas. Daugiausiai turimų ginklų seni, autentiški, deaktyvuoti – tai yra specialiai pagadinti, kad nebūtų galimybės šaudyti. Tokia procedūra atliekama Lietuvos ginklų fonde.
„Siekiame atkurti ir gyvai parodyti istoriją, šviesti visuomenę ir suteikti kuo daugiau žinių apie mūsų prosenelių, senelių ir tėvų pergyventus įvykius. Ši veikla mums – ir įdomus hobis, ir proga pabūti su gerais draugais“, – pasakojo pašnekovai. Beje, kaip ir partizanų laikais, visi „miško broliai“ turi slapyvardžius.
Prieš žygį – apdovanojimai.
Nors klubas dar palyginti naujas, jo nariai jau ne kartą dalyvavo užsienyje vykusiuose renginiuose, kuriais siekiama atkurti istorinius įvykius.
Šį savaitgalį toks renginys vyko ir Kopūstėliuose. Į svečius pas „miško brolius“ atvyko bendraminčiai iš Airijos – Vokiečių desantininkų klubo nariai. Drauge su kolegomis buveinėje vyko renginys „1944 m. Vokietijos kariuomenės atsitraukimas iš Lietuvos“.
Ryte vyrai surengė keturių kilometrų žygį pėsčiomis iki Moko akmens, kur didžiuliame katile virė žuvienę. Prieš išvykstant rikiuotėje buvo pagerbti labiausiai nusipelniusieji, pažymėjimas įteiktas vienam naujam „miško broliui“.
Vakare vyko mūšio inscenizacija. Toks renginys ne tik Ukmergėje – Lietuvoje surengtas pirmą kartą.
Nuo 1944-ųjų dešimtmetį Lietuvoje trukęs laikmetis buvo išties dramatiškai unikalus – tūkstančiai Lietuvos vyrų pasitraukė į miškus, ten kūrė partizanų būrius ir taip priešinosi šalies okupacijai.
Jie buvo organizuoti, dėvėjo uniformas, turėjo karinius laipsnius, skiriamuosius ženklus, laikėsi karo įstatymų ir papročių. Svarbiausias partizanų tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Jie taip pat siekė sutrukdyti kolūkių kūrimą, sovietų valdžios rinkimus, kolonistų iš SSRS įkurdinimą. Žmonės partizanus vadino miškiniais, miško broliais. Itin aktyviai partizaninis judėjimas vyko ir Ukmergės kraštuose.
Klubo „Miško broliai“ nariai ne tik patys išlaiko organizaciją, studijuoja istorines knygas apie tą laikmetį, klauso gyvųjų liudininkų pasakojimų. Savo entuziazmu jie norėtų dalintis su rajono moksleiviais, dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės renginiuose.
